Literatūros kūrėjai savo darbais garsinę Šakių kraštą

Žvelgiant iš XXI amžiaus į ekokrititikos teorijas, asociacijos gali kilti, susijusios su gamtosauginėmis problemomis. Tačiau literatūra šiuo atveju gali pasakyti kur kas daugiau. Ji iškelia individualumą: kiekvienas kūrėjas gali perteikti savo asmeninę patirtį su aplinka. Pastebėtina, kad jausmingiausiai perteikiama tėviškės aplinka, kur ir akcentuojamos ekosavybės, jautriai veikiančios literatūros kūrėjus. Pastarieji generuodami savo mintis geba perteikti aplinkos teikiamas emocijas, kurios dažnai būna susijusios su ilgėjimusi ,,prarastosios vietos“. Tuomet kūrėjui tenka tekstais improvizuoti gimtųjų namų, tėviškės apylinkių vaizdus.

Kūrėjo ir vietos santykis dažnai priklauso nuo ekokritikos objekto: žmogaus vienovė su aplinka gali būti įgimta arba išugdoma. Todėl aptariant Šakių krašto kūrėjus, kurie reikšmingi ir visai lietuvių literatūtrai (Antanas Tatarė, Pranas Vaičaitis, Petronėlė Orintaitė), svarbu akcentuoti biografiją, kurioje matyti nuo vaikystės klostęsis ryšys su aplinka, kūrėjų reakcijos į vietos kitimą. Pastebima, kad kūriniuose dažnai vaizduojama tėviškės aplinka, jos ilgimasi ir kūryba tampa  jaukia oaze, kur iškeliami įvairūs aplinkos sandai: žmogus, kultūra, tradicijos, kalba, gamta.

Kunigas Antanas Tatarė

A.Tatare Siejant Šakų kraštą su literatūros mokslu, visų pirma, minėtina kunigo Antano Tatarės asmenybė. Savo veikla prie šio regiono jis prisilietė ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip teisingas bei doras kunigas. Švietėjiškomis idėjomis skatino apylinkių  jaunimą siekti mokslo. Kunigo įvairiapusė veikla neaplenkė ir buitinio parapijiečių gyvenimo. Su Zanavykija, Šakių kraštu Antanas Tatarė siejasi nuo vaikystės. Jo gimtinė viename iš rajono kaimų – Rygiškėse. Baigęs Seinų kunigų seminariją beveik visą savo kunigavimo laiką praleido Šakių krašte.  Tai viena ryškiausių XIX a. ne tik Šakių krašto, bet ir visos lietuvių kultūros ir literatūros asmenybių. Būdamas išsimoklinęs, jis tuo metu aiškiai suprato žodžio meno situaciją. Pastebėjo, kad kitų šalių autoriai yra parašę daug knygų, o lietuviai, ypatingai Zanavykų kraštas, literatūros stokoja. Todėl išdrįso pirmasis toje dirvoje išarti pirmąją vagą.

Autoriui buvo svarbi socialinė aplinka todėl dažnai stebėdavo suvalkiečių būdo bruožus bei ydas. Taip jis knygoje ,,Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ aiškina dešimties Dievo įsakymų prasmę ir gvildena pastebimus aplinkinių nusidėjimus: smerktinais laiko prietaringumą, girtuokliavimą, tinginystę, žmogaus kietaširdiškumą. Kadangi Suvalkija, o ypatingai Šakių kraštas, yra derlingose žemėse ir gausiai ūkininkaujamas, negalėjo šis žemdirbiškas pradas nepersiduoti tiek Antano Tatarės asmenybei, tiek jo kūrybai. Todėl apsakyme ,,Ūkininkas“ aprašo darbštų valstietį ir siekdamas moralo taip giria kaimiečio ūkį: ,,Per Geručio lankas grabės iškastos, jomis vanduo kaip lataku rudenį ir pavasarį nuteka į upelius, nė vienas daigas nepražūva“.

Savo lietuviška kūryba, jis šiandien įvardinamas, kaip pirmasis lietuvių raštijoje zanavykų šnektos atstovas. Atskleidžiamas dar vienas aplinkos sandas – kalba. Greičiausiai, šios tarties dominavimas kūryboje nėra sąmoningas. Autorius natūraliai perima šią, jo aplinkos šnektą, į savo raštus. Kūryba yra tikras pavyzdys suvalkietiško kalbėjimo, autorius su visomis žymėmis išreiškia tai, kaip kalba ir  taria parapijiečiai. M. Gustaitis, rašęs apie kunigą pastebi, kad Antano Tatarės raštai yra brangūs lyginamajam kalbos mokslui, jie – tipinis zanavykų ir veliuoniškių tarmės aidas. Profesorius J. Pikčilingis taip pat pastebi, rašytojo kalbėsenos ypatumus: ,,Kiek čia puikiausios retorikos mokyklos. Lietuviško žodžio.“

Žvelgiant į kunigo Antano Tatarės gyvenimą, pastebima, kad giminingoje aplinkoje autorius jaučiasi savas, išnaudoja įvairiapusius gabumus. Labai svarbu buvo aptarti rašytojo gyvenimo biografinius momentus, kai vien gimimas jį susiejo su Šakių kraštu, brandžiausias literatūrinis etapas, taip pat prabėgo rajono miesteliuose. Greta gyvenimo faktų, reikšmingą balsą turi kūryba. Ji byloja apie agrarinę kultūrą, kaimo žmogaus buitį ir, žinoma, tų žmonių tarpusavio santykius. Visa tai reiškia, kad aplinka ir kuriantis žmogus sueina į vienumą, tiek kūrimo procese, tiek rezultate. Todėl keltinas klausimas, ar Antanui Tatarei priklausius miestiškajam mentalitetui, būtų galima dabar jo kūryboje atrasti tiek žemdirbiškos, kaimiškos kultūros ženklų? Ar miesto erdvėje, jis taip pat įžvelgtų bendruomeniškumą, glaudų ryšį tarp žmonių ir vienodai skatintų padėti vieni kitiems, kaip tai mato ir išgyvena kaimo aplinkumoje? Greičiausiai atsakymas būtų tas, kad jei literatūros tradicijas gali nulemti istoriniai įvykiai, taip ir aplinka gali vienaip ar kitaip inspiruoti rašytoją. Kūriniai gali būti ne vien meninio pobūdžio, kaip galimas pavyzdys yra Antano Tatarės veikla, skirta Šakių krašto žmonėms.

Pranas Vaičaitis

P.VaicaitisKaip jau minėta, žmogus yra suaugęs su aplinka. Jis gali būti artimas kaimui arba miestui. Neretai vietos pasikeitimas suteikia pirmosios ilgėjimąsi, kur yra ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės, gyvenimo būdas, buitis, kalba. Kitas minimas autorius, Pranas Vaičaitis, gimė Santakų kaime. Taigi jis pirmiausiai susipažino su mažos provincijos aplinka. Tačiau priešingai nei kunigas Antanas Tatarė, šis poetas privalėjo palikti gimtinę. Jis nemažai laiko praleido Peterburge.

Tyrinėjimą apie rašytoją apsunkina tai, kad skurdžios ir jo biografijos žinios, todėl labai svarbūs tampa šias dienas pasiekę kūriniai. Drįstama leistis į interpretacijas, kalbant ir apie autoriaus gyvenimą. Poezija paprasta ir lengvai suprantama, čia nėra sudėtingo poetinio kalbėjimo ar metaforiškumo. Dažniausiai kalbama realiai tai, kas rūpi ir kuo gyvenama, poetizuojami konkretūs vaizdiniai bei jausmai. Taigi vien iš kūrybos ir pastebima, kaip glaudžiai siejosi autorius ir jo paliktoji namų aplinka. Jis eilėse įprasmino liepą, prie namo: ,,Ten kuplioji liepužėlė dejuoja, vėjo pučiama“. Poetizavo ir namuose lankantis girdėtąsias lakštingalas: ,,Lakštingėle, gražus paukštėli, / Pas mano langą nečiulbėk, / Į mano gimtąjį namelį, / Linksmai giedodama, nulėk“. Rašytojas mėgo augalus, turėjo užsiveisęs daigyną, pasodino keletą ąžuoliukų, net ir šį faktą labai realistiškai įprasmino kūryboje: ,,Šį pavasarį derlingą ąžuolaitį sodinai...“. Poeto išsiilgtoji aplinka, kuri atbunda kūryboje, telpa namų ervėje. Todėl čia kiekviena smulkmena tampa svarbia ir privalo būti poetizuojama. Kad ir kieme, prie šulinio, augusi sena kriaušė, kuri užstoja vyšnias  nuo šiaurės vėjų, o pastarųjų pavasarinis žydėjimas taip pat įprasminamas: ,,Jaunystės vyšnaitės pradėjo žydėti“ <...> ,,Stov obels ir džiaugias iš vyšnių žaismų, / O ten prie pat galo žiūr griūšia suklypus“. Visa tai atskleidžiama eilėraštyje ,,Pavasaris“.  

Šiek tiek leidžiantis į Prano Vaičaičio kūrybos interpretaciją, galima ir jo vieną žinomiausių eilėraščių bandyti priskirti kūrėjo ir aplinkos sąveikai. Jis pradedamas tokiais žodžiais: ,,Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vieversių.“ Drįstama teigti, kad autorius rašydamas minėtą eilėraštį, matė savosios gimtinės vaizdinius, nes daugelis jų, pavyzdžiui, upės motyvas, siejasi su Prano Vaičaičio kaimo aplinka. Vien jo namai stovėjo ant Pentos kranto. Netoliese buvo dar trys upeliai, kurie suteka į vieną vagą ir neša savo vandenis į didžiausią Šakių krašto upę – Novą.

Pranas Vaičaitis, lyginant su Antanu Tatare, daug jausmingiau išgyvena kūrėjo ir vietos santykį, tai lemia gimtinės ilgėjimasis. Kunigas, savo produktyviosios kūrybos metais, gyveno savoje aplinkoje, todėl jo raštai byloja visai kitas tiesas. Jis bando sutvarkyti savo aplinką ir stengiasi tai daryti didaktinio turinio tekstais.

Petronėlė Orintaitė

P.OrintaiteKita reikšminga Šakių krašto asmenybė – Petronėlė Orintaitė-Janutienė.

Petronėlės Orintaitės prieraišumas vietai labai glaudus ir aiškiai matomas kūryboje. Šiuo aspektu ji net pranašesnė už aptartus autorius. Tiesa, nors ir ne visai tinkamas palyginimas, dėl kūrybos pobūdžio ir laikmečio, tačiau savo likimu bei kūryboje iškylančiais motyvais, ji šiek tiek panaši Prano Vaičaičio gyvenimui. Svarbus pastebėjimas, kad vienas ir kitas gyveno savo tėviškės prisiminimais ir ilgesiu. Jie abu atsiduria už Lietuvos ribų ir būdami suaugę su aplinka, abiem atvejais, tai kaimiška erdvė, iš svetimos vietos į tėviškę bando persikelti per kūrybą. Nors ekokritikos tyrimai, galbūt reikšmingiausi šioms dienoms, kai pasaulis yra modernus, kai žmogus nutolinamas nuo gyvosios aplinkos, tačiau pro kai kurias šio mokslo nišas galima žvelgti ir į praeitį. Šiuo atveju, į ankstesnę Prano Vaičaičio ir artimą šioms dienoms Petronėlės Orintaitės literatūrinį gyvenimą. Nieko keisto, kad rašytojas, kurio mirties data yra 1901 metai, mokėjo grožėtis gamta, natūralumu, juk tuometinis žmogus dar buvo labai arti agrarinės kaimo kultūros. Gimus Petronėlei Orintaitei 1905 metais, žinoma, gamta ir aplinka dar labai stipriai sietina su žmogumi, tačiau rašytojos ilgas gyvenimas (Petronėlė Orintaitė mirė 1999 m.), jai leido pamatyti besikeičiantį, minėtąjį ryšį, kuomet tarp žmogaus ir gamtos atsirado negyvosios aplinkos reiškiniai – techniniai pasiekimai, bet visam tam, jai pavyko atsispirti net ir gyvenant už Atlanto.

Petronėlė Orintaitė gimė Liepalotų kaime. Čia įvyko pirmoji jos pažintis su aplinka, žinoma, daugiausiai tai buvo gamta, kuri net skverbėsi į tėviškės kiemą. Pati rašytoja taip kalba apie savo namus: ,,Liepos liepužėlės ties sodo kampu, puošniai išsikerojusios smagiai atlašios svaigte svaigino savo kvapais“, ,,Medynų karalystėje visados buvo be galo gyva, linksma, įvairu“. Galima teigti, kad pats gimimas apsprendžia žmogaus ir vietos santykį, o meno sielos žmogus, tai tik labiau pastebi ir išgyvena.

Petronėlė Orintaitė neliko ilgesniam laikui gimtuosiuose Liepalotuose, ar bent jau Šakių apylinkėse. Baigė Kauno universitetą literatūros studijas, po kurių dar keletą metų mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus Donato, rašytoja dėl susiklosčiusių priežasčių, kurių skatinami ir kiti šalies rašytojai, traukėsi į Vakarus. Petronėlė Orintaitė taip nutolusi nuo gimtinės, kur jau neįmanoma surasti nieko panašaus, kas primintų tėviškės sodybą, kurioje ,,palei kūdrą jos vaikystės metais rikiavosi subrendę beržai, ties klėties durimis vešliai žaliavo senas kaštonas, raudonomis kekėmis nutiškę sviro šermukšniai, gale kluono.“ Prabilo taip: ,,Pati pirmoji įsimylėtoji ir niekad nepamirštamoji pakopa – tai tėviškės kiemas Sūduvoje. Liepalotai! Ir man dar iki šiol Liepalotų sodai žydi.“ Nereikia Petronėlės Orintaitės kūryboje daryti sudėtingų įžvalgų, kad būtų galima suprasti kūrėjo ir vietos santykį, ji drąsiai veikaluose (,,Dangus degėlų žėrėjime“, ,,Liepalotų medynuose“) prisipažįsta, ilgėjimosi širdgėlą ir aiškiai vaizduoja realiai egzistavusius savųjų apylinkių vaizdus.

Paskutinis aptartinas kūrėjo ir vietos santykio elementas Petronėles Orintaitės kūryboje – kalba. Šiuo atveju matomas tikrai stiprus autorės ir gimtosios aplinkos ryšys, nes reikšmingiausi kalbos ypatumai, jos darbuose atsiskleidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose, kada Šakių krašto rašytoja atsidūrė ne tik svetimoje vietoje, bet ir kitakalbėje bendruomenėje. Rašytoja galėtų būti tikras pavyzdys, menininko ir vietos santykyje, ne tik Zanavykijoje, bet ir visoje lietuvių literatūroje. Gražiai savo šnekta, ji parašo paskutinįjį romaną ,,Dangus degėlų žėrėjime“.  Tiesa, pavarčius Žemaitės tekstus, taip pat pastebima tarmiška kalbėsena, tačiau tai nestebina, kaip Petronėlės Orintaitės 2001 metais, jau po autorės mirties, išspausdintas minėtasis romanas. Stiprus prieraišumas savo gimtinės aplinkai nulėmė kurti, tik jai brangiomis temomis. Rašytoja niekada nepriklausė jokiai literatūrinei grupuotei, nors gyvenant už Atlanto pasiūlymų buvo nemažai. Todėl visuomet išsiskyrė iš meninio konteksto, sulaukdavo griežtos kritikos, o ypatingai dėl kūrinių kalbos. Geriausiai apie Zanavykijos kalbos aruodo atskleidimą, gali paaiškinti pačios Petronėlės Orintaitės žodžiai: ,,Anie du romanai iš prieškario laikų: buvau lietuvių kalbos mokytoja, turėjau derintis prie oficialiosios bendrinės kalbos, tai stilius nusijotas, ,,visiems tinkamas“. O Amerikoje jau tik ,,namų šeimininkė, be viešų pareigų, tai laisvai grįžau į savo tėviškės kaimo kalbos savijautą. Bet išeivių kalba per tiek metų jau suskurdo, tai mano kalbą susiriesdami peikia, sunku jiems skaityti, sako, aš išgalvojanti žodžius, nors dar nė pusės savo tėviškės žodyno savo raštuose nepanaudodavau.“ Neveltui šiandien rašytoja yra pelniusi ,,zanavykų ašaros“ vardą. Į paskutinįjį savo romaną, ji sutalpino ir Suvalkijos kaimo tradicijas: laidotuvių, vestuvių, krikštynų motyvai. Pavaizdavo kaimiečių darbus ir bažnytines šventes – visa tai išreikšdama dar ir savo krašto kalba, sustiprina, atgaivina krašto dvasią.

Trys autoriai, trys skirtingi likimai ir literatūros pavyzdžiai, kaip kūrėjas išlaiko santykį su jam sava aplinka. Kartais vietos vaizdavimas gimsta iš noro ją tobulinti, kaip tai darė kunigas ir rašytojas Antanas Tatarė. Neretai tokiai kūrybai paskatina didžiulis gimtųjų namų ilgesys – Prano Vaičaičio pavyzdys. Petronėlei Orintaitei Sūduvos meilė kilo iš pačio Šakių krašto grožio. Tiesa, gyvendama Vakaruose, rašytoja veikiausiai tokia kūryba statėsi sau jaukią oazę, ir gynėsi nuo svetimos kultūros. Kūrėjas įvairiapusiškai yra susijęs su aplinka. Tai gali būti tiek kaimo, tiek miesto erdvė. Dažnai tai inspiruoja tėviškės lokalizacija. Dėl šios priežasties, minėtus, autorius galima įvardinti ,,vietos kūrėjais“, į kūrybą žvelgiančiais per savo prigimtį. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti biografiją, kada aiškiausiai matyti kūrėjjo ir vietos santykis.

Žaneta Sutkutė
Vytauto Didžiojo universiteto magistrantė

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos