Liepos 24 d. Griškabūdyje buvo minimas Kristaus Atsinaujinimo bažnyčios pastatymo 220 metų jubiliejus. Iškilmėse dalyvavo ir mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila bei buvęs ilgametis šios parapijos klebonas kun. Vytautas Užkuraitis.

Vyskupas Rimantas Norvila kalbėjo, kokia yra išskirtinė Griškabūdžio bažnyčia ir tai parapijiečius įpareigoja nebūti abejingus Viešpačiui.

Kriūkuose jau tapo tradicija kasmet paskatinti ir padėkoti gražiai savo sodybas tvarkantiems žmonėms. Šiais metais buvo renkamos žydinčiausios sodybos.

Visą praeitą savaitę, prieš pat Kriūkų miestelio šventę, trys Kriūkų seniūnijos moterys – Kriūkų laisvalaikio salės organizatorė Ingrida Vaitkevičienė, bibliotekininkė Reda Damijonaitienė ir seniūnijos sekretorė Anelė Mockaitienė aplankė beveik visą seniūniją, kur gėrėjosi tvarkingomis sodybomis, gražiai sutvarkyta namų aplinka bei šeimininkų išmone ir skoniu.

Ieškodami netolimų kelionių maršrutų vėl dairomės kaimynystėje. Šįkart žvilgsnis krypsta į Latviją. Ir ne jos pajūrį, bet dvarus, įsikūrusius patraukliame Vidžemės regione.

Latvija turi rūmų, dvarų, pilių iš skirtingų laikotarpių, skirtingų architektūrų, taip pat ir pritaikytų skirtingiems turistų poreikiams – nuo noro dalyvauti įvairiose edukacijose iki tobulos asmeninės šventės planavimo.

Liepos 21 dieną sąžiningai ir garbingai atlikti pareigas rinkimų komisijoje prisiekė  Zanavykų apygardos rinkimų komisijos nariai.

Kiekvienas komisijos narys pasirašė pasižadėjimą, po to Zanavykų apygardos rinkimų komisijos pirmininkė Lilija Sniečkuvienė jam įteikė rinkimų komisijos nario pažymėjimą. „Jūsų laukia sunkus ir prasmingas darbas“, – teigė ji. Iš dešimt komisijos narių duoti pasižadėjimą atvyko devynios. Viena turės prisiekti iki liepos 27 dienos.

Liko vos kelios dienos iki termino, kai į netvarkingas laiškų dėžutes paštininkai nebepristatys korespondencijos. Netvarkingų laiškų dėžučių savininkai turėtų suskubti, mat laiko turi iki rugpjūčio 1 d., vėliau spaudos atsiimti teks pėdinti į paštą.

Gyventojams dažnai kyla klausimų, kokia laiškų dėžutė laikoma netvarkinga. Pašto įstatymas numato, kad gaunamųjų laiškų dėžutė turi būti rakinama, aiškiai ir suprantamai sunumeruota, įrengta laiškininkui lengvai prieinamoje vietoje.

Nieko nestebina, kad nuo sovietinių laikų miesteliuose matome tvarkingai prižiūrėtas sovietų karių kapines. Atiduoti mirusiems pagarbą – mūsų žmogiška pareiga. Tiesa, kad ji įvykdyta, nuopelnas režimo, kuris šiuo klausimu neleido rinktis. Tačiau kaip mums sekasi dabar jau laisva valia – demokratinėje valstybėje – pagerbti kovotojus, kurie kovodami su sovietiniu režimu žuvo už Lietuvos laisvę?

Kur ieškoti partizanų, jų ryšininkų ir kitų rezistencinių kovų dalyvių palaidojimo vietų? Daugelį jų vis dar gaubia paslaptis. Tiesa, laikas prastas sąjungininkas – mūsų kaimuose ir miesteliuose gyvenantys liudininkai skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas, sunkiai serga, vis mažiau atsimena.

Nevartoju saldumynų, cukraus, miltų. Valgau žuvį, neapsieinu be mėsos. Daug valgau daržovių, perkame vyšnias, braškes. Valgau rūkytus lašinius ir dešrą, bet pirktus iš ūkininkų, naminius.

Be abejo, svarbu, kad maistas būtų sveikas, pati auginu daržoves. Stengiuosi nepirkti dešrelių, pusgaminių, bet, aišku, ne visada išeina išvengti. Kalbant apie miltinius patiekalus, cukrų – sunku atsisakyti, nes skanu. Lašinius valgome, nes tai kaip tik sveikas maistas – nuo senų senovės valgo jį žmonės. Man atrodo, kad žmonės, kol jauni, dažniausiai nesirūpina tuo, ką deda į burną. Kai prasideda problemos, tada ima labiau atsirinkti maistą.

Informacija apie viename ar kitame rajono kampelyje prasidedantį derliaus nuėmimą – labai skirtinga. Nors darbams įsibėgėti trukdo dažni lietūs, tačiau dar liepos 17 d. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė pirmieji nukūlė 27 ha pasėtų žieminių rapsų.

„Orų čia nėra ko kaltinti, mes pradėjome rapsus pjauti kaip ir pernai, o po Šv. Onos atlaidų kulsim jau žieminius miežius. Derlius prastesnis, nes užpuolę vabalai išgraužė augalo ankštaras, nepadėjo jokios priemonės“, – skundėsi bendrovės agronomas Viktoras Šnipas. Griškabūdiečiai prikūlė tik apie 2,5 t/ha.