„Zyplių žiogai“ – kasmet sugrįžta į namus

Liepos pabaigoje tautodailininkai jau keturioliktą kartą Zyplių dvaro sodyboje susirinko į plenerą „Zyplių žiogai“. Čia dešimt dienų gyveno, tapė ir kalė geležį, siuvinėjo ir audė, minkė molį ir drožė iš medžio, ieškojo naujų kūrybos formų 45 menininkai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Rusijos.

Šakietė, greitai 95-metį švęsianti tapytoja Elena Ruzgienė nepraleido nė vieno plenero ir sako, kad čia visada jaučiasi labai gerai. Tiesa, ji pasigenda senųjų tautodailininkų bendrijos „Dailiaus“ narių, kurie plenere jau nedalyvauja.

 

„Per tuos keturiolika metų turbūt aš vienintelė daugiausiai kartų nutapiau dvarą ir ąžuolą. Man labai gaila ąžuolo, kuris nugriuvo. Atvažiavusi apžiūriu savo darbus, džiaugiuosi, kad per gaisrą jie nenukentėjo. Nieko nesakau, ar atvyksiu čia ir kitąmet...“ – sako E. Ruzgienė.

Audėja Rūta Bučinskaitė nori pažinti tikrąjį senojo audimo grožį. Ji plenere dalyvauja antrus metus. Šiais metais išaudė gūnelę (apklotą arkliui), ja apklojo dvaro kieme stovintį žirgą, pasibalnojo jį ir šuoliavo dvaro prieigose.

Trijų kartų kūrėjos – taip galima apibūdinti Genutę Bučiūnienę, jos dukrą Eglę Kurcikevičienę ir Redą Kurcikevičiūtę. Genutė su popieriumi nesiskiria jau daug metų, jos rankose gimsta nuostabūs karpiniai, kuriais išpuoštos dvaro galerijos palangės, kabančios rankšluostinės, paveikslai.

Keramikė E. Kurcikevičienė prisimena, kad pirmajame „Zyplių žiogų“ plenere iš molio voliojo juosteles ir darė puodynę arklidžių palėpėje ant stalo, o šiandien gali dirbti puikiose keramikos dirbtuvėse.

„Prieš keturiolika metų susirinkom tautodailininkai iš Šakių rajono. Augant projektui dabar plenere būna iki 50 dalyvių. Šiemet padariau šiuolaikinę molio skulptūrą „Žvilgsnis“ – pabandžiau molyje sustabdyti žmogaus jausmus, ko jis, pavyzdžiui, nenori matyti. Mes jau svajojam, kas bus čia Zypliuose po 50 metų…“ – šypsosi E. Kurcikevičienė.

Jos dukra Reda plenere su mama ir močiute – nuo vienerių metų. Šiais metais ji tapė mergaitės portretą.

Dar dvi vienos šeimos narės – seserys, kuriančios grožį iš šiaudų, – Saulena Valatkaitienė ir Jūratė Šnipienė. Jūratė sako, prieš plenerą jau pasivaikščiojo po kvietrugių laukus, prisiskynė šiųmečių šiaudų ir daro paukštelius.

„Traukia, traukia čia kasmet sugrįžti, pažiūrėti, kaip prieš keturiolika metų mūsų sukurti darbai laikosi, kuriuos jau restauruoti reikia“, – sako Saulena.

Dvaro arklidžių kieme dėmesį traukia įspūdingų dydžių dvaro ponų paveikslai, kuriuos nutapė kaunietė Aurelija Kurienė, ir kaunietis Vytautas Kalinauskas.

„Čia menininkų rojus: unikali aplinka, keisti žmonės ir geros darbo sąlygos... O ko daugiau menininkui reikia?“ – prisėdusi tarp daugybę dažų dėžučių ir išmėtytų teptukų mąsto Aurelija.

Nuotr. Vytautui Kalinauskui iš Kalvarijos tiesiog neužteko laiko, kad nupieštų visų norinčių portretus. Jis šmaikštavo, kad visada portrete klientą pajaunina.

Vaikščiodamas po dvaro sodybą negali neišgirsti sklindančio triukšmo ir nepamatyti dulkių debesyje palinkusio žmogaus prie keistos skulptūros. Tai Gabija Gataveckaitė iš Marijampolės. Su šlifavimo įrankiu rankose ji bando iš cemento išgauti šuns skulptūrą.

„Noriu, kad dvaro aplinkoje atsirastų šunys, kuriuos čia augino dvarininkai, juk ir šunidė išlikusi. Man padeda visa komanda. Aš keramikė, dabar studijuoju skulptūrą, gal pirmas blynas ir prisvilęs, bet antras šuo labiau pavyko, net su cementiniais gaurais“, – džiaugiasi pati Gabija.

Marijampolietė keramikė Violeta Bakšenskienė nori, kad stilingų dvaro rūmų interjere atsirastų jos iš balto molio sukurta stalo dekoracija.

„Vidas Cikana, mano pirmasis mokytojas, suteikė pirmuosius keramikos gaminių kūrimo įgūdžius. Esu širdimi zanavykė, nes kilusi iš Būdviečių kaimo, tik dabar galiu sau leisti atvykti ir pabūti plenere, dvasiškai patobulėti. Mes čia kaip šeima“, – atvirauja V. Bakšenskienė.

Nuotr. Kaunietė Aurelija Kurienė nutapė ne tik dvaro ponią, bet plenero metu dar pagamino krosnį iš molio.

Vilnietis architektas Algimantas Aušiūra, kilęs iš Kuprių kaimo, svajoja grįžti į gimtinę. Tapyba jo hobis. Galbūt todėl jo darbuose gimtinės ilgesys – prinokusių rugių laukas, Lukšių miestelio ramybė.

Kuo taip traukia tas Zanavykų kraštas, tie Zypliai? Apie tai kalba dzūkė Raimonda Bolienė, jau penktus metus dalyvaujanti plenere.

„Atvažiavau pirmą dieną, apibėgau visą dvaro teritoriją, apžiūrėjau, kas per tuos metus pasikeitė: koks krūmelis naujai kur pasodintas ar statinys suremontuotas. O svarbiausia – norėjau susitikti su kolegomis: kai pagyveni dešimt dienų, tai pasidarai kaip giminės. Tos čia praleistos dienos, kada gali skirti savo kūrybinei išraiškai, buvo nuostabios ir jas sukūrė plenero organizatoriai“, – visų plenero dalyvių vardu organizatoriams dėkojo R. Bolienė.

Nuotr. Plenero uždarymo metu dalyviai sustojo bendrai nuotraukai, tikėdamiesi susitikti kitąmet – jubiliejiniuose „Zyplių žioguose“.

Dažnas plenero dalyvis sakė, kad Zyplių dvaras – tai jaukūs namai – nuo šeimininkučių, kultūros centro darbuotojų, iki Šakių tautodailininkų skyriaus „Dailiaus“ vadovo, Lukšių seniūno Vido Cikanos.

„Kiekvienais metais kūrėjai ieško naujų technologijų ir nori daryti kitokį meną. Manau, kad tai yra laiko, praleisto čia, Zypliuose, meninė išraiška, pasilikusi ant galerijos sienų, dvaro sodybos kieme, miestelio teritorijoje. O ankstesnių plenerų darbai jau tampa vertybėmis, jie, tikiuosi, išliks ateinančioms kartoms“, – kalbėjo V. Cikana.

Zyplių dvarą plenero metu lankantys turistai jau įprato matyti kalvius, dirbančius prie kaitraus žaizdro, dvaro sodybos pievose išsibarsčiusius tapytojus, medžių paunksmėje besidarbuojančius drožėjus ir kitus kūrėjus. Ir visas tas procesas jų nestebina ir, pasak V. Cikanos, turėtų dar tęstis ir tęstis. Jam pritaria Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė ir sako, kad jie vieni nieko nepadarytų, todėl daug medžiagų kūrėjams pirko iš Lietuvos kultūros rėmimo fondo prie KM lėšų, dalyviai vaišinosi UAB „Mandinga“ (Marijampolė) bandelėmis bei Lukšių pieninės gaminiais, nebūtų apsiėję be Lukšių seniūnijos, Lukšių kultūros centro pagalbos, Aliaus Staugaičio paramos, prisidėjo asmeniniais pinigais ir seniūnas V. Cikana.