daunieneTėvų ir protėvių takai numinti,
Virš jųjų švyti amžinas dangus...
Šiame krašte gyventi ir numirti
Nėra didesnės laimės ir nebus.

(V. Daunienė „Kidulių kraštas“)

Rugpjūčio 5-ąją poetei Valdai Daunienei suėjo 75-eri.

Nuotr. Poetė Valda Daunienė savo kūryboje daug dėmesio skiria Kidulių kraštui.

Kidulių seniūnijos delegacija suskubo pasveikinti ją garbingo jubiliejaus proga. Seniūnas Mindaugas Mykolaitis visų kiduliečių vardu perdavė nuoširdžiausius linkėjimus ir padėką už atsidavimą Kiduliams. Kidulių dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė džiaugėsi pagaliau savo akimis pamačiusi žymiąją poetę. Jau buvo girdėjusi apie jos darbus, tačiau dabar įsitikino savo akimis. „Šviesaus proto moteris. Labai džiaugėsi, kad aplankėme ir pasveikinome. Net susigraudino. Sakė, kad svečiai pas ją lankosi labai retai“, – dalijosi įspūdžiais V. Novickaitė. Kartu su didele pagarba gimė ir noras pagelbėti, mat poezijos knyga, skirta Kidulių kraštui, vis dar neišleista, nes trūksta lėšų.
 
V. Daunienė gavo gimtadienio sveikinimą iš Seimo, Šiaulių policijos komisariato padėką.

Likimas vis vedė atgal į Kidulius

„Nors gimiau 1941 m. rugpjūčio 5 d. Šiauliuose, tačiau visa širdimi esu kidulietė. Mano mama yra kilusi iš Papiškių kaimo, trumpam likimo buvo nublokšta pas seserį į Šiaulius. Čia baigiau tik pirmą klasę, nes netikėtai užklupo liga – kaulų tuberkuliozė. Ligoninės, sanatorijos... Ir 1955 m. grįžome į Kidulius. Pradėjau lankyti penktąją klasę“, – prisimena poetė.

dauniene21963 m., baigusi Kidulių vidurinę mokyklą, V. Daunienė įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Įgijo vokiečių kalbos ir literatūros dėstytojos diplomą. Gavo paskyrimą į Šakių rajoną. Sugrįžo į savo mokyklą, kuriai atidavė gražiausius gyvenimo metus. 1998–2004 m. dirbo vokiečių kalbos mokytoja Voverių pagrindinėje mokykloje.

Nuotr. Poetę 75-ojo jubiliejaus proga sveikino Kidulių seniūnijos delegacija.

Meile krašto istorijai uždegė ir mokinius

„Vokiečių kalbos mokė ir mane. Prisimenu ramią, kuklią, klasėje tyliai kalbančią mokytoją, jos mąslų žvilgsnį. Lankiau V. Daunienės vadovaujamą internacionalinį klubą „Erika“. Mokytoja parašė kelias dešimtis laiškų, ieškodama Kidulių karių kapinėse palaidotų karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, artimųjų. Nepamirštami susitikimai su jais, jų džiaugsmo ir skausmo ašaros. Ne viena saujelė žemės nuo tėvo, vyro, brolio ar senelio kapo, kaip brangus prisiminimas, saugoma Sibire, Ukrainoje, Maskvoje... Mokytoja puoselėjo mokyklos kraštotyros muziejų, kurio eksponatus saugau ir šiandien“, – dalinasi prisiminimais Kidulių pagrindinės mokyklos mokytoja Danutė Dimaitienė.

Noras veikti – stipresnis už skausmą

„Dar tarybiniais metais nieko niekam nesakiusi ėjau, kalbinau žmones ir rašiau. Mano sielai artimas aplinkinių žmonių gyvenimas. Daug žmonių šiandien nėra tarp gyvųjų, bet išliks jų istorijos. Praeitis visada šalia mūsų, ir visai nesvarbu, ar ji tolima, ar ji artima“, – sako mokytoja.

Pirmuosius eilėraščius V. Daunienė sukūrė dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Nors skausmas, kančia, negalia lydi kiekvieną dieną, tačiau plunksnos nepadeda iki šiol. 2012 m. Šiauliuose išleista knyga „Grįžęs iš užmaršties“. Tai istorinė apybraiža apie tarpukariu tragiškai žuvusį Šiaulių miesto policininką kriminalistą Juozą Smulkevičių, mamos sesers vyrą. Pakruojyje spaudai ruošiama knyga „Žolės gyvenimas“, kurioje pasakojama apie studijų draugę Reginą Narušytę – šviesią, bet tragiško likimo asmenybę. Sudarė knygą „Rekviem sūnui“. Apie Kidulių krašte buvusią, daugelio seniai pamirštą cirko trupę netrukus sužinosime būsimoje knygoje „Cirkas širdyje ir gyvenime“. V. Daunienė taip pat bendrauja su spauda. Daug jos kūrybos ir straipsnių kraštotyrine tematika galima rasti leidiniuose „Suvalkija“, „Moksleivis“, „Draugas“, „Valsčius“, „Gelgaudukas“, „Gimtinė“, „Lygumų šaltinis“.

Danutė Dimaitienė ir Monika Būblaitytė

KIDULIAI – vakare, ryte ir visados

Gelsvi ir geltoni čia uzarėliai žydi,
Gėlynuos vejasi stiebeliai trapūs jų.
Žaliom lankom čia vakarą atlydi
Nuo prūsų vėjas, nuo „Rusyno“, vakarų...

Virš Nemuno plataus pakibęs ilgas tiltas
Žiemiuosna JURBARKAN pas kaimynus nuves.
Pietinėj pusėj liocių stubos žvilga –
Čia KIDULIAI, čia liociai vaikščioja žeme.

Kada už NEMUNO aptyla miesto triukšmas,
Ir tamsios sutemos sužėri žiburiais,
Dangun iškilę du bažnyčios bokštai
Čia nakčiai laimina visus mus iš aukštai.

Karklynai paryčiais giesmėm klegėte klega,
Lakštutės čia, gegutės ir strazdai...
Dar miega liociai. Tik žvejys ankstybas
Žirglioja špikdamiu su meškere antai.

Koks grožis ryto ir kokia sieloj ramybė –
Raudonai žydi dobilai prie KIDULIŲ...
Upe čia teka laiko amžinybė –
Čia aš esu. Buvau. Išlieku. Gyvenu...

Valda Daunienė
Redaktoriaus paaiškinimai:
Uzarėliai - tarm. nasturtos.
Rusynas – Kaliningrado sritis, buvusi Prūsija.
Liociai – kairiojo Nemuno kranto(paprūsės) gyventojai.
Stubos – tarm. namai.
Špikdamis – tarm. damba, kranto sutvirtinimas.

srtfondasProjekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kūrėjai“ tema „Valda Daunienė plunksnos nepaleidžia iki šiol“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
87

Reklama


traders-group

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos