Rašytojas ir jo kūryba yra neatsiejami. Dažnai domimasi kūrėjo gyvenimu: biografija, aplinka, kurioje augo ir gyvena, tam kad geriau būtų suprasti jo darbai. Kiekvienas žmogus yra susijęs su vieta, kurioje gimė ir gyvena. Aplinka yra įvairialypė, ją sudaro įvairūs sandai: vieta, gamta, žmonės, kalba. Menininkai ypatingai jaučia savąją aplinką. Jie įvairiais rakursais stebi vietoves,  jas vienaip ar kitaip reprezentuoja.

Kūrėjo ir vietos santykis verčia tyrinėti, kaip vieta inspiruoja rašytoją ir kaip ji atsiskleidžia literatūroje. Vietos ir kūrėjo santykiui literatūroje tirti pasirinktas konkretus geografinis vienetas – Šakių kraštas. Aptariamas Šakių kraštas yra prilyginamas rajono riboms. Minima teritorija yra Suvalkijos regione, čia kalbama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Šakių rajonas, šnektos pagrindu, dar vadinamas Zanavykija. Daugelis šią teritoriją įvardina ir Sūduvos vardu.

Kraštas užima didelį plotą, kur gausybė kaimų ir miestelių. Visi jie turi savas literatūros istorijas, savus juos išgarsinusius asmenis. Kartu tai formuoja brandų viso krašto istorijos palikimą. Norint tai aptarti susiduriame su iškilių asmenybių gausos problema. Nėra paprasta atrinkti ir pamatuoti, kas savo darbais daugiau ar mažiau praturtino Zanavykiją. Paiešką susiaurina tai, kad siekiama pasirinkti autorius, kurių darbuose užfiksuojama jų asmenybės ir Šakių krašto vietovių santykis. Daugiausiai bus analizuojama XIX a. antra pusė, kuomet Šakių krašte buvo įsitvirtinę tautinio sąjūdžio, kultūriniai bei bendrinės kalbos formavimosi centrai. Tuo metu ir vėliau šiame krašte iškilo kalbai ir literatūrai dirbę asmenys: Antanas Tatarė, Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Petronėlė Orintaitė.

Ne tik su rašytojų vardais, bet ir su miestelių pavadinimais siejamas literatūrinis Šakių gyvenimas. Aptarti pasirenkamos Plokščių ir Ilguvos vietovės, kuriose skirtingai reiškėsi kultūrinis bei švietėjiškas gyvenimas. Plokščiai daugeliui XIX a. antrosios pusės Lietuvos ir užsienio mokslininkų bei kūrėjų tapo savotišku literatūros ir kalbos universitetu. Ilguvos apylinkės su dvaro rūmais byloja apie kitą kultūros šaką – muziką. Šios vietovės tampa pavyzdžiu, kaip kūrėjų darbuose atsiranda momentai, kai autorius savo esybe pajaučia sąsaja su kuriuo nors aplinkos sandu: gamta, žmonėmis, ten esančiais kultūros lobynais.

Plokščiai: vieto atspindžiai literatūroje

XIX a. pradžios neramunai dėl lietuviškos spaudos ir tautiškumo išsaugojimo neaplenkė ir Šakių krašto. Vienas iš ryškiausių kultūros židinių tuo metu buvo Nenumo slėnyje įsikūręs Plokščių miestelis. Vietovės gyvavimo metai skaičiuojami nuo XVII a. pab., kai čia įsikūrė dvarą Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Tačiau svarbiausias miestelio kultūrinis bei lituanistinis laikotarpis prasidėjo tada, kai į Plokščius atvyko Petras ir Sofija Kriaučiūnai.

Plokščiuose įvyksta itin pastebimas kūrėjo ir aplinkos santykis. Jungiamoji grandis, kaip jau minėta anksčiau, buvo čia gyvenančių šviesuolių šeima. Jie savo idėjomis pritraukdavo garsius to meto veikėjus net iš svetimų kraštų. Iš gausaus P. Kriaučiūno draugų tarpo bene tikslingiausia aptarti suomių rašytojos Mailos Talvio sąlytį su Plokščių kaimu. Kūrėjo ir aplinkos ryšys gali būti pastebimas ne tik per gamtą. Aplinka yra platesnės prasmės žodis ir, kaip teigiama LKŽ, tai gali būti, tiek gamtinė aplinka, tiek socialinė, žmonių gyvenama aplinka. Su šiomis dviem prasmėmis čia ir susiduriama. Maila Talvio, vos tik atvykusi į šią, Šakių krašte esančią gyvenvietę, pajautė gamtos harmoniją, iš kur gimė ir vėlesni jos kūrybos darbai. Knygoje ,,Dvi meilės“ autorė jau grįžusi į Suomiją užrašys tokius atsiminimus, apie pirmuosius jos ir gamtiškosios aplinkos įspūdžius: ,,Iš  kažkur į vakaro dvelksmą įsimaišė jazminų kvapas... <...> lakštingalos ėmė derinti savo balsus... Tokia žavinga buvo gamta, kad žmogus nė nepajėgė priešintis.“ Minėtoje rašytojos knygoje ten, kur atsiminimuose kalbama apie Plokščius, svarbi aplinkos dalis Mailai Talvio buvo paukščio giedojimas. Todėl ir knygos skyrių ji pavadina ,,Lakštingalų kraštu“. Rašytoja labai melodingai žvelgia į Plokščius. Tai vėlgi matyti jos atsiminimų knygoje: ,,<...> iš praeitų laikų išlikęs pilies bokštas žvelgia nuo kitos kranto pusės,-  tam priklauso tie sąskambiai, čia jie kelia žavesį. Melodijos ritasi tercijomis, aidi skamba tarpusavy <...> klausausi jos; pravėrusi lūpas gerte geriu šieno kvapą, permatomus debesis padangėje ir šitą dainą, kuri tilo ir nutilo.“

Neveltui kūryboje, kalbant apie Plokščius, išryškėja muzikos pajauta. Kitas aplinkos prasmės klodas matomas Mailos Talvio ir Vinco Kudirkos, kuris Plokščiuose dažnai grodavo smuiku, bendravime. Tuo metu  daktaras Vincas Kudirka gyveno Šakiuose ir dažnai atvykdavo į Kriaučiūnų namus, kur kartu su namų šeimininku kalbėdavo apie atsivežtą medžiagą ,,Varpo“ laikraščiui ir parengę jie siųsdavo spausdinimui į Ragainę, Tilžę. Daktarą į šias vietoves traukė ne tik tautos labui skirti darbai. Čia jis atrado ramybę ir vaistus savo ligai ,,Padaręs esu įžadus kasmet atlankyti Nemuną... ir jus Plokščiai. Tas atlankymas tiek sveikatos sugrąžina suvargintam kasdieniais rūpesčiais kūnui, tiek naujų pajėgų suteikia apsilpusiai dvasiai, tiek dorų jausmų sujudina širdyje – kaipgi neatsilankyti?“ Vincas Kudirka, taip pat žavėjosi šiomis vietovėmis, tačiau suomių rašytojai Mailai Talvio jis kartu tapo ir neatsiejama Plokščių aplinkos dalimi. Savo atsiminimuose ji rašo taip: ,,tačiau visada, kai aną žaliuojančią vasarą, tuos mielus žmones, kurie kentėjo ir nešė visos tautos kryžių, prieš mano akis iškyla spindintis savo grožiu V. Kudirkos paveikslas. Ir jeigu aš pamėginčiau įkūnyti jį kokiame nors vaizde, jis turėtų būti panašus į vasaros vakarą jo tėvynėje – tylų, kvapnų, pilną melodijų ir liūdesio.“ Jo asmenybė Mailą Talvio įkvėpė parašyti ne tik atsiminimus, bet ir romaną ,,Dvi meilės“, kur Vincas Kudirka tampa kūrinio prototipu.  O apysakoje ,,Idėjos auka“ autorė gana stipriai įprasmina daktaro asmenybę ir tragišką lemtį.

Taigi kaip matyti XIX a. Plokščių gyvenime, aplinka gali inspiruoti ne tik ten nuolat gyvenančius žmones, bet ir kūrėjus atokiau esančius nuo vietovės, kaip Vincą Kudirką ar užsienio rašytoją Mailą Talvio. Šiuos abu kūrėjus aplinka veikė skirtingais rakursais: Maila Talvio čia rado savo kūrybai prasmės ir idėjų, tiek iš gamtos, tiek iš čia esančių žmonių. Vincui Kudirkai svarbiausia  buvo Plokščiuose randama ramybė ir poilsis. Tačiau kartu vietovė, šiuo atveju, turi dar didesnę reikšmę, nes suvedė literatūriniais, kalbiniais ir tautiniais tikslais dirbančius žmones.
  
Ilguvos dvaro inspiruota kūryba

Žvelgiant į Šakių krašto istorinius laikus, kitas labai svarbus kultūros centras buvo Ilguvos kaimas. Anksčiau minėtieji Plokščiai yra literatūros ir kalbos niša, o Ilguva sietina daugiausiai su muzikos ir dailės sritimis. Tokias sąsajas lėmė tai, kad Ilguvoje esančiame dvare gyveno talentingų muzikų šeima.

Didžiausią kultūrinę bangą į Ilguvą atnešė dvaro savininkės Onos Grincevičiūtės santuoka su Emiliu Mlynarskiu. Tuo metu ir buvo paruošta toji aplinka, kuri traukė garsius žmones į šią vietą. Vasaromis čia pradėjo plūsti meno srities asmenys: Peterburgo dvasinės akademijos direktorius, prelatas Justinas Pranaitis, garsus XIX a. dailininkas Elvyras Andriolis bei Ferdinandas Ruščicas.

Vietos sąvokoje čia telpa, tiek pats dvaras su kultūros ženklais, tiek supanti gamta. Visa tai kartu traukė menininkus susitikimams ir kūrybinei veiklai. Aukštoje dvaro terasoje, puoštoje kolonomis, buvo rengiami atvykusių muzikų koncertai. Terasa pastatyta į Nemuno pusę, todėl skambanti muzika ir dainos pasiekdavo net Klangių kaimą, kitoje upės pusėje. Čia ir atsiskleidžia įdomiausias ir aiškiausias aplinkos ir kūrėjo santykis Ilguvos dvaro kultūriniame bei gamtos kontekste. Kitapus Nemuno, minėtame Klangių kaime, gyveno rašytojas Petras Cvirka. Jį žavėjo Ilguvoje matomi aukšti skardžiai, ant vieno iš jų stovintis dvaras ir, žinoma, skambanti muzika. Jis sėdėdavęs ant Nemuno kranto ir klausydavęs pianinų skambėjimo. Būsimajam rašytojui, tai buvo tarsi utopinė vieta, taip jautriai jį veikusi. Savo žmonai Petras Cvirka yra prisipažinęs, kad klausydavęs Ilguvos skambesio verkdavęs ir pasižadėjęs, kai užaugs, vesti muzikę.

Jaunystės metais rašytojui Nemunas tapo ne kliūtis susipažinti su savo taip išgyventa vieta. Jis dažnai valtimi perplaukdavo į kitą krantą čia susibendravo su viena kaimo šeima. Tiek stebėdamas iš arti, tiek žvelgdamas iš kitos Nemuno pusės, Petras Cvirka žavėjosi gražiu Nykos upelio slėniu. Kiek vėliau, ištobulėjus rašytojo gabumams, pastebima, kaip vietos ir kūrėjo santykis inspiruoja pastarojo kūrybinę veiklą. Autorius vieną savo apysaką skyrė Ilguvoje esančio upelio sleniui ir apysakų rinkinį pavadino ,,Saulėlydis Nykos valsčiuje“: ,,<...> Saulėlydis slėpėsi į juodas arimų vagas, ir girių pakraščiai liejosi taip pat juodi kaip varnų būriai. Saulėlydis geso. <...> saulėlydis toks liūdnas, saulėlydis toks šaltas lindo už vandenim aptekusių Nykos laukų.“ Petras Cvirka pastebėjo ne tik gamtos vaizdus, juose įprasmino ir vietovės žmonių paveikslą: ,,<...> Ir saulės nei saulėlydžio žymės nebeliko danguje, kai jie susikabinę, dainuodami kažką pasuko į pelkes.“

Taigi kaip ir prieš tai skyriuje apie Plokščius, taip ir Ilguvos kaimo istorijoje matoma, kaip puoselėjama kultūrinė aplinka tampa mokslo bei meno buveine. Kartu čia užmezgamas kūrėjo ryšys ne tik su tos kultūros ženklais, bet ir su čia esančiais žmonėmis ir gamta – visa tai pastebimai persiduoda į vieno ar kito autoriaus veiklą. To meto veikaluose bei publikuojamuose atsiminimuose neretai Ilguvos ar Plokščių vietovės apibūdinamos labai literatūriškai, ir žvelgiant iš šalies, skaitytojui gali pasirodyti, autoriams buvus utopinėmis erdvėmis.    

Reklama



traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 
 
 
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos