Cha, cha, moteriškos, atsiprašau iš karto, bet paslapčių turime ir mes...

Šiandien prisiminkime Gelgaudiškio vardą ir viską apie jį. Grįžkime mintimis į, tarkim, septintąjį dešimtmetį.

Tada mano šeima dar gyveno pagiryje ir mes, vaikai, sukome galvas, kas yra tas „Iždanovas“, mat tėvas vis: „Iždanovas, Iždanovas“.

Galų gale vyriausiam broliui pavyko iškvosti savo mokytoją, kad Ždanovas – tai labai garsus ir nusipelnęs SSRS veikėjas, o jo vardu pavadintas mūsų kolūkis.

Mūsų lūšnelė sulindo į žemę ir tėvas sutiko statytis naują namą jau gyvenvietėje, kuri buvo planuojama netoli Nemuno, tarp Plokščių ir Gelgaudiškio.

Iš ten matėsi Gelgaudiškio šilas. Sklido gandas, kad šilas labai gražus ir išpuoselėtas ten gyvenusių darbščių žmonių.

Vieną popietę, ištaikiusi laisvą valandėlę, mamelė pasivadino mus, vaikus, pamėlyniauti. Šokinėdami iš džiaugsmo kaip avinukai pasileidome gražiai pramintais takučiais, po tiesumu. Štai ir tas nepažįstamas mums šilas. Gelsvas smėliukas, minkštos samanėlės ir retas kvapnus pušynas. Sukritome pakraštyje, nes uogos kaip pirštų galai didumo. O jau saldumas, nes įsaulyje jos saldžiausios. Be to, kiti galvas iškėlę gilyn į šilą braudavosi pakračius palikę.
Mama net pyktelėjo, kad mudu su broliu į pilvą uogaujame. Greitai pririnkome savo kraitelę ir mamytė leido paišdykauti.

Lėkėme kaip ant sparnų, gilyn į raistą, o ten vaivorų krūmokšniai puikuojasi. Jų uogos šviesiai mėlynos, bet didžiulės ir ne tokios saldžios. Pasklido kažkoks keistas kvapas ir pradėjo smilkiniuose dilgčioti. Tai nuo gailių – nuo jų galva kaip mat įsiskausta.

- Varom arklius iš čia, - išsigandęs suriko brolis.

Kiek pabėgėję užmatėme tolimą kaimynką beuogaujant. Ji buvo mokyta - baigusi vidurinę. Panelė Onutė kažko nerimavo, o prisiuogavusi buvo net dvi dideles pintines. Pastačiusi savo pintines už storos pušies, įlindo į krūmus.

Brolis mane pamokė:
- Čiupk vieną jos pintine ir paslėpk už kito medžio, - o pats šovė apylanka pasidomėti, ką ji krūmuose veikia.

Kai Onutė išgąstingai išlėkė iš krūmokšnių ir neberado vienos pintinės su uogomis, pabėgiojusi pirmyn atgal pradėjo verkti.

Sugrįžęs brolis tepasakė:
- Neriam atgal, viską mačiau, - ir sušuko Onutei:
- Tavo pintinė kiek toliau pabėgusi, - ir dingome.

Paklausiau brolio:
- O ką matei?

Brolis paraudęs išdėstė:
- Ji nusičiurškė, o paskiau atsisuko į mane ir išsižergusi...

Nuo tada ir aš pradėjau domėtis, ką gali daryti išsižergusi pana.

Proga pasitaikė per Gelgaudiškyje vykusį festivalį.

Buvo sustumti du sunkvežimiai atvirais galiniais bortais, o kėbule įsikūrė festivalio štabas su mikrofonais ir aparatūra. Per vidurį stovėjo staliukas ir nuolat į mašinas laipiojo žmonės.

Mes, vaikigalių kompanija, įsitaisėme po mašinomis ir sugulę žolėje džiaugėmės pavėsiu. Atėjo būrelis merginų ir jos panoro lipti į mašinas, bet ne taip paprasta. Palypėja ant mašinos rato, bet per šoninį bortą abiejų kojų neperkelsi - prisieina kelti vieną , o mes iš apačios stebime...

Tada ir prisižiūrėjau visokio plauko ir visokio trikotažo...

Kai atėjo solidžios damos, paprašė vyrų, kad iš po mašinos išvaikytų piemenis. Šitaip pasibaigė baletas ant ratų.

Vomas
 
 Kalba netaisyta. Redakcija neatsako už rubrikos "Rėžk iš peties" straipsnių turinį.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos