Vieną sekmadienį (akivaizdu, kad dievulis tądien buvo nedarbingas) numetė mūs šeimą į pačio svieto užukampį (svietas, sako, buvęs kažkur arčiau saulės laidos. Kam tenais teko pabūvot, dažniausiai nebepasirodydavo, arba grįždavo pasikeitę, užrietę nosį ir vargiai beišeidavo susišnekėt). Gyvenome mes kukliai. Dešimt brolių, močia ir jos užguitas tėvas. Gal ir nepadoriai atrodo, bet taip jau močiai surėdyta ir prieš aukštesnias galias nepašokinėsi. Mes, vyresni broliai, dar atsimename, kai tėvas buvo stiprus ir gyvybingas tironas. Visi suglaudę ausis, besąlygiškai vykdėme jo nurodymus. Niekas nematėme, kas jam nutiko, tik iš girdų žinome, kad nuo vakarų atlėkęs, it laukinis, obuolmušis, amžiams paguldė jį patalan. Kadais mums tat buvo laimė.

Štai kitą kartą, nuo to pačio svieto, ėmėsi girdėtis kalbos, neva ateinąs badas. Nežinojome, ką šitai reiškia, ir užmanėme tai, kaip ir visas kitas mitologines pabaisas, sklindančias nuo vakarų. Sodinome ir toliau: tvarkėmės runkulius, ridikus, naujovines bulbes, kitokius šakniagumbius ir vargo nematėme. Tačiau vieną dieną brolis pastebėjo, kad dubenyje pietums geru kaušu mažiau kruopų nei įprastai. Atsitiktinumas, pamanėme. Tačiau tai pasikartojo ir kitą dieną. Paskui ir trečią. Susižvalgėme ir pradėjome klausinėtis močios, kas per dyvai. Nepamenu, ką tiksliai atsakė, tik pradėjo kažką burbėti vakarietiškai. Pamygėme ir į paliegusį tėvą, bet ans ir kažką nerišliai gargaliavo, panašiai į močia. Tik pas mus taip gali būti, pamanėme. Bet stengėmės toliau, įdirbome savo laukus, nors ir puspilniais skrandžiais.

Praėjo dar galas laiko, kai pastebėjome, kad pietums mums atseikėjo dar mažiau. Jei pradžioje skundėmės dėl kaušo, tai dabar pakėlėme tikrą šumą. Reikalavome savo, nes kitaip nedirbsime. Po ilgų kalbų ir ginčų, namatydami kitos išeities, visgi nusileidome. Tačiau kaip reikiant susivaidijome. Vienas brolis slapčia pridergė močiai į klumpę. Tačiau niekas nepasikeitė - kaip buvę pustusčiais pilvais taip ir likome. Tada kitas brolis paleido runkulį virtuvės langan ir jį iškūlė. Bet ir tada niekas mūs nepaisė. Vėliau šie įvykiai kartojosi dar ne kartą. Keršydami, įdirbdavome žemę vis atsainiau ir vis mažiau paisėme močios. Kai žemė veik visa apsitraukė vien piktžolėmis, troba liko be langų, krėtė stingdantis šaltis ir nosį gniaužė nepakeliamas klumpių dvokas, spjovėme ir išsikėlėme. Veik už tą pačia kainą pradėjome įdirbinėti kaimynų ūkininko žemes. Užtat gerokai tvarkingesnes. O močia su tėvu, už mūs vargą, net nepadėkojo. Ir pasitaiko gi žmonių...

 

 Maršas