Į akį duria saulės spindulys. Pakeliu telefoną - be penkių pusė šešių. Kažkur toli nuo miesto dar girdisi jaunimo šūksniai. Čia tie ištvermingieji. O man niekur nereikia. Opotvaimat ir miegu.

Vos spėju užsnūst pažadina keista melodija. Tik šį kartą daug arčiau. Žulikai visai išnaglėjo. Nurėplinu miegodamas prie lango - ogi nieko nėra. Melodija sustiprėja, o gyvasties nei vieno. Pamanyk, žalčiai dar ir slapstosi. Tikriausiai kaimynai užbaliavojo. Melodija stiprėja ir stiprėja. Toks nepaaiškinamas garsas. Rodos, galvoje tūkstančiai orkestrėlių virpina iš vidaus. Gal ką iš vakaro ne taip užvalgiau, pamaniau. Akimirką melodija pratrūksta tokiu garsu, kad, rodos, vos nenualpstu. Prisėdu ant lovos krašto ir užsikniaubęs užsidengiu ausis. Kaip tik tą akimirką pasirodė, kad kažkas skambina į duris. Ir garsą lyg ranka nuėmė. Atsitiesęs mikliai užsimetu kelis skudurus ir jau žvilgčioju pro akutę. Nieko nėra. praveriu duris - tikrai. Visai kaip x-failuose.

Tąryt mėgau važinėtis dviračiu. Kai į mokyklą dar anksti, o miegoti nesinori, tai pats geriausias dalykas, kurį gali nuveikti nieko neveikiantis veikėjas. Įmetu kelis kriaukšlius į skrandį ir pasinešu Kudirkos gatve. O tyku tyku. Tik oranžiniai žmogeliukai šaligatvį brūžuoja savo stebuklingomis lazdelėmis. Kai kurie, tikriausiai, nepatikėtų, ką jie su jomis gali. Maži rūko lašeliai šukuoja man blauzdas. Štai ir matosi gražioji mūsų rotušė. Ar pamenat tą jausmą, kai ryto saulė nuo medžių viršūnių košia rūko lašelius? Gražu. Kaip iš kanapių tuo grožiu man pro nosį, žviegiančiom padangom, nepamirškim paminėti, 16 colių ratlankiais ir niauktom langinėm, išlenda juodas bimbalas ir rėžiasi į alėjos liepelę. Stoviu sustiręs, kai iš jo išlipa keli buduliai, apžiūri savo erdvėlaivį, nusikeikia ir nuvažiuoja. Taip, tokiems taisyklės negalioja. Toliau judu tik Kęstučio gatve. Iš to strioko norisi kiek toliau nuo centro. O čia manęs VOS neprispaudžia kita, jau šiek tiek ūgtelėjusi, liepelė. Nenuostabu, ji kasdien VOS VOS neprispaudžia bent tuzino žmonių. Antai kaimynas Petras vis parėjęs dievagojasi, kad vos neužmušo, kai eina nuo taško pasipildęs atsargų. Nusprendžiu važinėtis kiek atokesniais keleliais ir jau suku pro Šakių kapines. O su tuo, jau žiūriu, kur buvęs kur nebuvęs, Kauno kranas man beveik ant nosies. Laimei, kliudo tik priekinį žibintą. Tiesa, dar kelis darželio akmenukus. Niekada nesupratau, kodėl jie stovi išrykiuoti ant dykos žemės. Neabejoju, kad atėjus sunkmečiui, jau tuoj žmonės užsodins ir juos bulbėmis ar kokiais runkuliais. Apimtas visiškos nesėkmės, nusprendžiu važinėtis kiek saugesniais keliais - suku pro autobusų stotį, palei ežerą įrengtu taku. O šis smagus takas, tik kažkoks keistas sieros kvapas pradeda griaužti akis, o stiklai perveria padangas. Na tiek to, ir pasivaikščioti į naudą. Tik kur čia vaikščiosi, kai kažkoks dvikojis apuokas išlindęs iš krūmo puola į mane su buteliu rankoje. Na neturiu aš degančio - metu gi dviratį ir bėgu sau. Pasibėgiojęs vos neįpuolu į ežerą, pro tilte žiojėjančią skylę: susiplėšau marškinius, pramušu kelienį. Beklibinkščiuojant namo, pro savivaldybę, nepatikėsit, kas užvirsta šįkart. Ponia B. Valaitienė pradeda grūmoti ir kišti mane į autobusą, vežantį į Gelgaudiškio specialiąją mokyklą. Neva, ko čia vaikštau visas apdriskęs. O kur čia nevaikščiosi, patys dailiai pasirėdę, savo prabangiais automobiliais, tik nuo durų iki durų tenueina. Mikliai parbėgu namo, užsirakinu duris penkiais užraktais ir atsigulu į lovą.

Vėl melodija. Tik šį kart kiek aiškiau: if u love... love to love.. love and panašiai. Ir paima nepakeliamas, tiesiog smegenas veriantis, rūpestis: o ką pagalvos Europos bukapročiai, apie valstybę nuomonę susidarantys iš trijų minučių aukštesnių ir žemesnių kompiuterastinių garsų?

Verčiau jau būčiau atsikėlęs.
Maršas
 
Kalba netaisyta. Redakcija neatsako už rubrikos "Rėžk iš peties" straipsnių turinį.
 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos