Tai buvo Gorbačiovo valdymo laikais. Gensekas (generalinis sekretorius) pradėjo kontroliuoti alkoholio gamybą ir pardavimą. Šakiečiai net talonus buvo įsivedę - mėnesiui litras. Savo išburbuliavai ir sėdėk ramus, be talono daugiau negausi. Bet išradingieji lietuviai tuoj pradėjo talonus supirkinėti iš nevartojančių to brudo. Šakiuose alkoholį pardavinėjo tik viena parduotuvėlė - "turginė". Gaudavome ir raikopsąjungos sandėliuose, bet brangiau. Manote, gėrėme mažiau? Žinoma, kad mažiau, nes iš kur paimsi...

Vasara ėjo į pabaigą, rugiapjūtė irgi. Pamiškėje dorojome sėklinių dobilų kultienias ir nelabai kas iš valdžios domėjosi tokiu nesvarbiu darbu. O darbas buvo pelningas: vokišku smulkintuvu žalias kaip rūta kultienias smulkino ir pūtė į didžiules priekabas, o du traktoriai pakaitomis vežė į siloso tranšėjas. Ten gabeno ir šiaudus bei žalią žolės masę, tai nesuprasdavo, kas kiek atveža. Mums buvo gaila tokį kvapnų šienelį silosu paversti, o žmonės, ypač gyvenantys prie miesto, vis klausinėdavo, ar neparduotume.

Bepietaujant sprangius lašinukus ir sumąstėme: reikia gerkles suvilgyti, o ir dulkes nuplauti ne griekas... Taigi dvi paskutinės priekabos nukeliavo neaiškiais keliais. Jau ir turime du litrus samanės ir geros užkandos, o klientai, sužinoję, kad taip pigiai parduodame, pradėjo atakuoti...

Smulkintuvas šauniai sukas, Pagiryje kyla rūkas...

Pasivaišinę ir išdrąsėję žadėjome kiekvieną prašytoją apdalyti, bet tik rytoj iš ryto. Nutarėme vykdyti genseko maisto programą ir senus žmones aprūpinti kvapniu šieneliu. Ir iš tiesų iki pietų į šoną nukeliavo net keturios priekabos. Nuo gėrimų ir valgių būtų galėjęs stalas sulūžti, bet per pietus tik vieną butelaitį patvarkėme, nes pažadus reikia tesėti.

Buvome įsikūrę viename kieme ir mačiau, kad dvi 70-metės senutės kapoja piršto storumo šakeles. Ruošia žiemai atsargas. Smerkiantys senolių žvilgsniai mane nuplikino lyg karštu vandeniu. Tada ir aš į vieną savo draugą pašnairavau ir tas suprato mane iš pusės žodžio.

- Ar turite, močiute, skersinį pjūklą? - pasiteiravo draugas. Prisikabinome trosą ir pradingome miške, o po pusvalandžio griuvo storas beržas, mano pakirstas. Virto ir antras, su visom šakom. Dviejų medžių iškart nepajėgiau partempti. Kol kiti du vyrukai pjaustė pirmąjį beržą kaladėmis, kol parvilkau antrąjį, pietų laikas pasibaigė.

Senutės, nežinodamos kaip atsidėkoti, apsiverkė iš laimės ir meldėsi. ”Maisto programa” tęsėsi visą savaitę, kol sužinojusi valdžia sulėkė pasižiūrėti į bepročius. Bet kai senutės verkdamos pradėjo mus girti, kad nei kapeikos nepaėmėme, susigėdo patys. Vycka buvo partinis ir vos stovėdamas ant kojų atraportavo:

- Agronome, vykdome maisto programą, visi laikraščiai skelbia Gorbačiovo kalbą. Agronomas tik galvą rankomis susiėmė ir tarstelėjo:
- Mūsų čia nebuvo. Supratote?

Aš dar spėjau ant galinės sėdynės padėti jam nemažą skilanduką ir butelį "Voveraitės". Rytojaus dieną savo bazę likvidavome, bet iki šiol pamenu Gorbačiovo “maisto programą”.

Vomas

Kalba netaisyta. Redakcija neatsako už rubrikos "Rėžk iš peties" straipsnių turinį.
 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos