baneris leidinys

justeAsta GVILDIENĖ
 
Palikti Lietuvą ir namus dėl kelionės dviračiu po Pietų Ameriką gali tik labai drąsus žmogus. Tačiau tam vasario pabaigoje pasiryžusi šakietė Justė Naujokaitytė savęs tokia nelaiko. Jos teigimu, šiame kelyje, dviračiu numynus 5 tūkst. 600 kilometrų, jai teko susidurti su daugybe baimių, kurias pavyko nugalėti tik geriau pažinus save.
 
Nuotr. Justė įsitikinusi, kad Dievas siunčia tiek, kiek gali pakelti, kad tikrasis gyvenimas ne vien dideli laimėjimai, bet ir virtinė mažų pasiekimų.
 
Dar Ispanijoje, keliaujant piligrimų keliais, šakietei buvo kilusi mintis apkeliauti Pietų Ameriką, tačiau, sugrįžus namo, reikėjo palaukti, kol šiai kelionei ateis savo laikas. Jis atėjo po metų. Internete susipažinusi su vaikinu iš Argentinos, kuris planavo dviračiu apkeliauti Pietų Ameriką, Justė nedvejojo – greitai susiruošė, sėdo į lėktuvą ir vasario pabaigoje pradėjo savo kelionę, trukusią beveik septynis mėnesius. Dviračiu apvažiavusi Argentiną, Urugvajų ir Braziliją, drąsioji šakietė savęs paieškas tęsė keliaudama pėsčiomis, autobusais ir laivais po Boliviją, Peru ir Amazonę.

„Pradžioje buvo sunku, atsirado daug baimių. Jei keliaudama po Europą nieko nebijojau ir galėjau nakvoti bet kur, tai Pietų Amerikoje tiek drąsos nebuvo – kitas žemynas, kitos kultūros, kitokie žmonės, todėl supratau, kad vienai keliauti – pavojinga, - pasakojo šakietė. – Nors ir teko susidurti su visokiais išbandymais, tikėjimas, jog viskas bus gerai ir Aukščiausiasis manęs neapleis, sugrąžino saugumo jausmą.“  

Kelionė po skirtingas Pietų Amerikos žemyno valstybes buvo šioks toks šokas Justės organizmui. Mat skirtingose vietovėse skirtingos ir klimato sąlygos – vienur šilta ir šilti drabužiai tiesiog yra nereikalingi, kitur – atrodo numirsi nuo šalčio ir apsirengi visus turimus kelionėje drabužius.

Justė prasitarė, kad šios kelionės tikslas - ne tik pažinti save ir stebėti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje ji elgiasi, bet ir atrasti savyje moteriškumą, sugebėjimą dalytis viskuo – nuo maisto iki nagų dildės ar rutulinio dezodoranto. „Šioms pamokoms ypač palanki kelionė į Braziliją ar Argentiną. Ten kitokia kultūra. Mes, lietuviai, esame įpratę viską savintis – ir daiktus, ir žmones, - kalbėjo pašnekovė. - O ten taip nėra – žmonės dalijasi viskuo. Net matės arbatą geria iš vieno puodelio ir šiaudelio ne tik šeimos nariai, bet ir gatvėje sutikti pakeleiviai. Tiesa, Urugvajuje matės gėrimo tradicijos kiek kitokios, ten daugiau dėmesio kreipiama į asmens higieną.“

Pasak drąsiosios keliauninkės, po keturių mėnesių dviračio mynimo ji pajuto savyje dideles permainas. „Man reikėjo perlipti per save, kad suprasčiau, jog vyrai tam ir yra, kad padėtų moteriai, o ne ji pati viena ryžtųsi įveikti visus gyvenimo iššūkius. „Aš esu moteris“ – šaukte šaukė iš vidaus, - atviravo šakietė. – Neturėjau plano prisirišti prie konkretaus maršruto, todėl galėjau daug laiko praleisti gamtoje. Ten laikas tarsi sustojo. Važiavau be laikrodžio, orientuodamasi pagal gamtos ritmą. Namie sąmoningai liko ir telefonas, ir kompiuteris. Norėjosi pabėgti nuo civilizacijos ir ieškoti savęs savyje, o ne socialiniuose tinkluose. Rankose turėjau tik fotoaparatą.“

Justė prisipažino, kad, pradėdama kelionę, nesitikėjo taip greitai sugrįžti į Lietuvą. Argentinoje palikusi dviratį ir savo daiktus, ji neilgai trukus planuoja tęsti savęs paieškas, tik šįsyk jau su širdies draugu. „Neturiu tikslo kažkur konkrečiai nuvažiuoti, tačiau dar yra vietų, kurias norėčiau pamatyti. Dabar reikia šiek tiek finansiškai atsistoti ant kojų, o tada vėl į kelią, - kalbėjo šakietė. – Jūs neįsivaizduojate koks jausmas važiuoti ten, kur akys mato, nežinoti, ką pamatysi, kur nakvosi. „Atsiriši“ nuo visų ir nuo visko. Sėdėdamas komforto zonoje, negali tobulėti.“

„Jei savo piligriminėje kelionėje keliaudama dviračiu skubėjau ir stengiausi numinti kuo daugiau kilometrų, tai dabar supratau, kad man to nereikia. Ką aš pamačiau? Nieko. Kiek draugų sutikau? Vieną kitą, - atviravo Justė. – Europietiškas skubėjimas lydėjo ir šioje kelionėje, tik po dviejų mėnesių mynimo lioviausi kažkur bėgti. Mano kelionės greitis buvo 20 kilometrų per valandą. Tiesa, keliaudama su autobusais ir laivais, važiavau greičiau, bet nejaučiau to, ką  mindama dviračio pedalus. Mat tada žmonės į mane žiūrėjo kaip į turistę, kurios piniginė plyšta nuo eurų ar dolerių. Tai ir nuliūdino, kai teko dviratį iškeisti į kuprinę. Keliaujant dviračiu ir pasiprašius pernakvoti paprastų žmonių kieme, jie dalijosi su manimi viskuo, ką turėjo.“

Šakietė pasakojo, kad suprato, jog išvykus kažkur toli, baigiasi visos gyvenimo problemos. Tiesa ta, kad prasideda kitos. „Atitolsti nuo vienų žmonių, tačiau sutinki kitus, kurie lygiai taip pat spaudo tavo mygtukus, - juokėsi pašnekovė. – Skirtumas tas, kad svetimoje vietoje gali daugiau laiko skirti savęs analizavimui, tarsi iš šono matyti, kaip viskas vyksta vienoje ar kitoje situacijoje. Kelionėse supratau, kad didžiausias turtas - ne materialinės, o dvasinės vertybės, kad svarbiausia yra tikėjimas. Buvo daug akimirkų, kai atsisėdusi svarsčiau, kodėl man taip visi padeda. Tada prisiminiau kažkieno man pasakytus žodžius, kad, kai geras esi, ir kiti su tavimi geri.“

Justė įsitikinusi – visos svajonės pildosi, tik reikia jas vizualizuoti. „Aš vaikštau pajūriu, o mano mintys skrieja po Pietų Amerikos žemyną, - prisiminė ji. – Viskas išsipildė. Įdomiausia buvo tai, kad keliaudama sutikau labai daug žmonių, panašių į mano draugus, daug artimų sielų, daug moterų, kurios mane įkvėpė moteriškumui. Grįžimas į savo prigimtį vyko palaipsniui, leido pamatyti tikrąją save.“

Išvykdama į kelionę, šakietė buvo prisiekusi sveikuolė. Jai atrodė, kad reikia labai griežtai, be jokių nukrypimų laikytis sveikos gyvensenos taisyklių. „Įgijusi gyvenimiškos patirties, supratau, kad nereikia prie ko nors fanatiškai prisirišti, nes tai labai žmones apriboja ir tikrosios laimės tikrai nesuteikia. Todėl kelionėje leidau sau viską, ką norėjau, nieko neribodama, o tik klausydama savo širdies balso. Dariau viską, ko jis prašė. Norėjo Sambos šokių iki paryčių su taure svaiginančio gėrimo. Prašom! Kad vakaras palapinėje neprailgtų ir būtų saldesnis miegas, jis reikalavo sausainiukų su figų džemu. Daviau! - tvirtino ji, kelionės išgyvenimus, patirtus įvykius ir gyvenimiškas pamokas patikėjusi savo dienoraščiui. – Ateityje planuoju išleisti knygą su savo kelionių aprašymais ir išgyvenimais ne tik kelionėse, bet ir kasdienybėje. Pradžia jau yra, o kada bus pabaiga – matysim.“

Justė stebėjosi, kad per visą kelionę, susipažinusi su begale žmonių, tiek vietinių Pietų Amerikos gyventojų, tiek ir užsieniečių (daugiausiai vokiečių, prancūzų, ispanų ir amerikiečių), ji sutiko tik vieną lietuvę moterį, penkis dešimtmečius gyvenančią Argentinoje. Panorusi ją aplankyti, nenusivylė. „Lietuvės namuose pajutau tikrąjį lietuvišką vaišingumą. Tuoj vaišėmis buvo nukrauti stalai, pasiūlyta ir stipresnių gėrimų, - prisiminė keliauninkė. – Net Lietuvos himną atsistoję sugiedojome. Ir kalbėjomės kalbėjomės kalbėjomės...“

Didelį įspūdį Justei paliko susitikimas su Amazonės indėnų gentimis. Kai kurios baltųjų į savo rezervatus neįsileidžia – jiems svarbu išlaikyti savo kultūrą ir tradicijas. „Mes pagalvojame, kokie jie vargšai – nutolę nuo civilizacijos, neturi net televizoriaus. Tai mums reikia interneto ir gražių drabužių, o jie laimingi gyvendami gamtoje, rinkdami sėklas ir jomis keisdamiesi tarp genčių, - įspūdžiais dalijosi pašnekovė. – Iš tiesų, kai matai jų sugebėjimą gyventi čia ir dabar, džiaugtis net menkiausiomis gyvenimo smulkmenomis, supranti, kad vargšai esame mes, įkalinti savo prisirišimuose, patogaus gyvenimo paieškose.“

Keliaudama po Pietų Ameriką, šakietė pajuto, koks trapus yra gyvenimas. Iki išėjimo Anapus – kartais tik vienas žingsnis. Pavyzdžiui, Bolivijoje vis dar egzistuoja žmonių teismas. Jie patys atlieka teisėsaugos darbuotojų darbą. „Jei visas kaimas nusprendžia, kad žmogų reikia nubausti mirtimi, yra specialios vietos, kur jis visų akivaizdoje pakariamas, - prisiminė Justė. – Nemačiau pačios egzekucijos vykdymo, bet tose šiurpiose vietose pabuvojau.“

Pasak šakietės, šioje kelionėje ji įgijo daug patirties ir suprato, kad viskas gyvenime vyksta ne veltui, viskam yra sava priežastis. Iš tiesų, jei viskas būtų lengvai pasiekiama – tiesiog būtų nuobodu gyventi. Septyni mėnesiai prabėgo kaip viena diena. Kiekviena akimirka pilna netikėtumų, patyrimų ir išgyvenimų. Kiekviena situacija - vis nauja gyvenimo pamoka. Pagaliau suvoki, kad Dievas siunčia tiek, kiek gali pakelti, ir nė trupučio daugiau, kad tikrasis gyvenimas ne vien dideli laimėjimai, bet ir virtinė mažų pasiekimų.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Paieška

 

pazvelk1

sms

Klausimas - atsakymas

lt_ukis

f_drg

Videoreportažų archyvas

 

 
 
70

Reklama


188x376-ext

traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 gustainiskiu namai
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos