baneris leidinys

pilypaitis izraelisAsta GVILDIENĖ
 
Netrukus visas krikščioniškasis pasaulis švęs didžiausią šventę - Šv. Velykas - stebuklingą Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Prisimindami biblinius laikus, mintimis keliaujame į vieną seniausių Artimųjų Rytų miestų – Jeruzalę. Kaip šiandien atrodo Šventoji žemė? Šį klausimą uždavėme gelgaudiškiečiui Edgarui Pilypaičiui, neseniai sugrįžusiam iš kelionės po Izraelį.
 
Nuotr. Milijono žmonių pasaulyje papročiu tapo parašyti raštelį ir įkišti į Raudų sienos plyšį, tikint, kad visa, ko prašoma, netrukus išsipildys.
 
Pasak E. Pilypaičio, įdomu tai, kad Izraelis yra dirbtinė valstybė šiuolaikinių valstybių formavimosi  prasme, sukurta tik 1948 metais, po beveik du tūkstančius metų trukusio žydų išsibarstymo visame pasaulyje. „Tai buvo Žabotinskio, gimusio ir augusio Odesoje, idėja. Jau tada jis numatė žydų tautybės žmonių sunkumus Europoje, todėl kvietė visus krautis lagaminus ir grįžti į Šventąją žemę, kur gyveno palestiniečiai, - pasakojo gelgaudiškietis. -  Įkūrus Izraelio valstybę, žydai sugrįžo namo iš pačių įvairiausių žemės kampelių, kartu su savimi atsinešdami tradicijas tų kraštų, kuriuose ilgą laiką gyveno jų proseneliai, seneliai ir jie patys.“

Tad nenuostabu, kad didžiausią įspūdį po Izraelį keliavusiam E. Pilypaičiui paliko atskiri arabų kvartalai, aptverti didžiulėmis betoninėmis sienomis. „Tada nesiliauji galvoti, kaip ten jaučiasi žmonės, gyvendami kaip kaliniai. Tiesa, kai kurie turi teisę dirbti Izraelyje – ryte atvykti, o vakare sugrįžti atgal į teritorijas, esančias griežtame režime, - pasakojo gelgaudiškietis. -  Šeimos didelės, o atlyginimai maži, tad jų pragyvenimas gan liūdnas. Ne veltui, matyt, kyla noras pasigaminti kokią bombą ir permesti per tą tvorą. Juo labiau, kad pakurstymų tokių yra. Kai vienos pusės klausai, atrodo, ji teisi, kai kalba kita pusė, atrodo, ir ta teisi. Iš tiesų, palestiniečiai spaudžiami gyventi, kaip ir kiti 20 proc. arabų, be išlygų sutikdami su visomis Izraelio diktuojamomis sąlygomis.“

Keliauninko teigimu, be abejo, buvo įdomu pamatyti ir beduinus, kurių nereikia nei palestiniečiams, nei izraeliečiams. Tai klajokliai be pilietybės, einantys paskui kupranugarių bandas po visą teritoriją, nelegaliai prisijungiantys prie elektros tinklų. „Kad beduinai nekeltų kažkokių socialinių reikalavimų, jiems specialiai atvežamos cisternos vandens. Esat pavalgę, atsigėrę ir tylėkit. Apie šią žmonių grupę nekalba nei Europa, nei Amerika. Visi mato tik palestiniečių ir izraeliečių santykius, - patikino pašnekovas. – Pamačius jų laikinus, dažnai iš šiukšlių suręstus būstus, pagalvoji, o kaip ten reikia gyventi be elementarios higienos?“

Kelionės po Izraelį metu gelgaudiškiečiui teko stebėti šabo šventimą. „Jau po pietų pradeda užsidarinėti visos įmonės, neveikia vietinis transportas, miestas ištuštėja. Nors žydai save laiko labai religinga tauta, tačiau jų sinagogos – pustuštės. Gal žydai savo judaizmą pasilikę tik šeimose? Gal jis tikrai tapo asmenine religija? – svarstė E. Pilypaitis. – Prie Raudų sienos gidai aiškina, jog žydai čia verkia ne dėl savo asmeninių problemų, bet dėl to, kad buvo sunaikinta ir sugriauta juos vienijanti šventovė. Iš vienos pusės matai, kaip jie jaudinasi dėl visos tautos, savo šaknų ir išlikimo, iš kitos pusės, – prisimeni tuščias Tel Avivo sinagogas.“

Gelgaudiškietis pasakojo, kad ne ką mažesnį įspūdį paliko Barmistra – žydų berniukų inauguracijos diena panaši į mūsų Sutvirtinimo sakramento iniciaciją.  Jei krikščionybėje visos apeigos vyksta bendruomenėje, tai judaizme – šeimoje. „Po miestą  paskui išpuoštą berniuką, virš kurio nešamas baldakimas, demonstratyviai vaikšto nemažos grupelės žmonių, lydimos muzikantų ir vyriškų šokių. Tai primena triukšmingą festivalį, pritraukiantį aplinkinių dėmesį, savotišką atrakciją. Vieni fotografuoja, kiti mojuoja, treti signalizuoja, lyg ir pritardami visam šiam spektakliui, - įspūdžiais dalijosi pašnekovas. – Palyginus su tokia pompastika, mes švenčiame labai kukliai, labai tyliai. Jei paleidžiame dar kokį fejerverką, kad kaimynai žinotų, jog čia kažkas vyksta, tai ir viskas.“

Nuvykus į Rytų šalis negali neapsilankyti jų turguose, kurie keliauninkus patraukia gausia įvairiausių prieskonių, arbatų, vaisių ir daržovių pasiūla. Pasak E. Pilypaičio, jų ten kalnai. „Kaip prieskoniai vieni su kitais nesusimaišo, galva neišneša. Visi čia pat semiami rankomis iš vienos, iš kitos, iš trečios krūvos. Pardavėjo rankos aplipusios neaiškia mase. Tada pagalvoji, ar tai higieniška? Mūsų maisto veterinarijos specialistai, pamatę tokį vaizdelį, nualptų vietoje, – įsitikinęs pašnekovas. – Aišku, prekyba čia vyksta intensyviai, tačiau žydas būtų ne žydas, jei neapsuktų. Aš paprašau šimto gramų arbatos, tai jis net negirdi – semia kiek tik telpa saujose, o kiek tai kainuos, jau ne jo, o mano reikalas. Ir gali nebandyti ginčytis.“

Gelgaudiškietis patikino, kad, palyginus su mūsų kainomis, čia viskas labai brangu. Nekilnojamo turto čia gali įsigyti tik labai turtingi žydai, o už nuomą tenka pakloti maždaug po pusę vidutinio atlyginimo. „Kad viešnagė Izraelyje būtų pigesnė, maistą gaminomės patys. Tačiau labai norėjosi paragauti natūraliai saulėje išnokusių vaisių skonio, nepaprastai preciziškai pateikiamų daržovių. Viskas tam, kad sužadintų apetitą, kad pritrauktų pirkėjo akį, nes pasiūla iš tiesų labai didelė, - pasakojo E. Pilypaitis. – Apsilankėme ir viename restorane, tačiau maistas didelio įspūdžio nepaliko, tik teko daug pinigų pakloti. Be šimto šekelių čia geriau nė neik.“ (red. pastaba: 1 šekelis =0,83 Lt).

Visais laikais į Šventąją žemę plūste plūdo piligrimai, kryžiaus kelius ėjo maldininkai. „Buvau nusiteikęs, kad būsiu labai sukrėstas. Galvojau, kaip čia reikės atsilaikyti, kokius patirsiu išgyvenimus?  Tačiau tokio kosminio Dievo buvimo, kokį jaučiau apsilankęs Šv. Petro bazilikoje Vatikane, čia nepajaučiau, - atviravo keliauninkas. – Tačiau kažkas vidų sudrebino tose vietose, kur iš tikrųjų nieko nelaukiau ir didelio įspūdžio nesitikėjau. Tai Alyvų kalnas su didžiulėmis senomis kapinėmis, kuriose palaidojimai siekia viduramžių laikus. Gecemanės sodas su daugiau nei dviem tūkstančiais metų senumo alyvmedžiais, kurie mena Jėzaus maldą ir jo suėmimą. Šventykla „Tėve mūsų“, ant kurios sienų daugybė lentelių su maldos, kurią mums paliko Jėzus, žodžiais visomis pasaulio kalbomis.

Pašnekovas pasakojo, kad Golgotos kalnas, Kristaus mirties ir palaidojimo vietos - šiandien tokios iščiustintos, jog jau nebejauti tos dvasios, kuri rodoma religiniuose filmuose. „Tikrosios uolienos po gabalėlį buvo išnešiotos po visą pasaulį to meto maldininkų, piligrimų, kryžiuočių, todėl tikrojo  autentiškumo nelikę. O kas atkurta dirbtinai, jau ano laikmečio jėgos neturi, - tvirtino E. Pilypaitis. – Pagrindinė Kristaus kapo šventovė, apjungianti švenčiausias vietas, taip pat nėra vienalytė. Viena koplyčia priklauso Armėnijos koptų katalikosams, antra – graikų ortodoksams, trečia – pravoslavų stačiatikiams, kita -  katalikams. Visos religijos nuo seno konkuravo tarpusavyje, todėl, kad būtų išvengta niekam nereikalingų varžytuvių, raktai nuo šios šventovės buvo patikėti ne krikščionims, o arabams, kurie Kristaus tarsi ir nepripažįsta. Šventovėje įsigalėjo status quo – padėtis, kai nieko negalima keisti.“

Be abejo, Jeruzalė - šventa vieta tiek krikščionims, tiek musulmonams, tiek judėjams, tačiau dabartinis jos vaizdas, palyginus su tuo, kuris buvo Jėzaus gyvenimo laikas, pasak gelgaudiškiečio, - žymiai pasikeitęs. Jeruzalė ir pagrindinė šventykla buvo daug kartų sugriauta ir vėl atstatyta. Tad norint pasiekti tikrąjį autentiškumą, reikia leistis keletą metrų po žeme.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos