pasiunaiteAgnė NAUMAVIČIŪTĖ
 
Dauguma abiturientų gerai baigę mokyklą pasineria į studijas aukštosiose mokyklose, tačiau kraštietė Gabija Pašiūnaitė pasirinko kitą kelią – mergina savanoriauja Rustavyje (Gruzija), tarptautiniame skautų centre.

Nuotr. Gabija Pašiūnaitė savanoriauja Gruzijoje, tarptautiniame skautų centre, kur veda įvairius užsiėmimus, būrelius.

Papasakokite, kodėl pasirinkote savanorystę? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Paskutiniais metais mokykloje aplinkiniai ėmė klausinėti, ką aš veiksiu gyvenime. Mano atsakymas visad buvo tas pats – nežinau. Nebuvau apsisprendusi, ką noriu studijuoti ir, tiesą pasakius, vis dar nežinau. Tad nusprendžiau nestoti bet kur. Ėmiau domėtis galimybėmis, ką galėčiau veikti. Atradau Europos Savanorių Tarnybą – ES finansuojamą programą, suteikiančią galimybę išvykti laikotarpiui iki vienerių metų į užsienio šalį savanoriauti. Būdama dvyliktokė išsiunčiau paraišką ir buvau priimta.

Ar palaikė tokį jūsų žingsnį šeima?

Tėvai į mano sprendimą beveik visiškai nesikišo, tik nuogąstavo, kad per šiuos metus sutingsiu ir nenorėsiu studijuoti. Galiu pasakyti, kad mokymasis vyksta daug intensyviau nei bet kokioje mokykloje – mokausi gruzinų, rusų ir vokiečių kalbų, kiekvieną dieną stengiuosi perprasti jų kultūrą ir mentalitetą. Tad šeima įtakos šiam sprendimui nelabai turėjo, nes jau buvau apsisprendusi ir juos tik informavau, kad buvau priimta savanore į skautų centrą Gruzijoje ir išvyksiu vasarą.

Ar nesinorėjo iškart pasinerti į studijas?

Visiškai ne. Jaučiau, kad reikia pertraukos po 12 m. mokymosi. Tiesa, praeitais metais įstojau į Edinburgo universitetą 2016 metams, bet dabar pradedu abejoti savo pasirinkimu.  

Jauna mergina išvyksta viena į svetimą šalį... Ar nebuvo baisu?

Baisu nebuvo, nes prieš tai gan daug savarankiškai keliavau po Europą: prieš išvykdama į Gruziją iškart po egzaminų su draugėmis tranzavome po Balkanus, žiemą su draugėmis vienos skridome į Kiprą, važiavom į Prahą. Tad idėja šįkart keliauti visiškai vienai nebuvo baisi.

Kodėl savanorystei pasirinkote būtent šią šalį?

Savanorystei ieškojau šalies, kuri būtų kažkiek kitokia, galbūt netgi egzotiška ir ne Europos Sąjungos narė. Manau, kad ES keliauti labai paprasta – bet kada gali nusipirkti pigų bilietą ir vykti savaitgaliui į Romą ar Paryžių, bet nemanau, kad gyvenime turėsiu daug galimybių pagyventi tokioje šalyje kaip Gruzija. Taip pat turiu nepaaiškinamą potraukį kalnams, tad Gruzija atrodė tobula šalis su 5 km aukščio snieguotomis viršukalnėmis. Savo pasirinkimu dar ir dabar negaliu atsidžiaugti – beveik kiekvieną savaitgalį su kitais savanoriais tranzuojame ir vaikštome po kalnus, sutiktų žmonių svetingumas vis dar stebina.

Kiek laiko jau savanoriaujate ir kiek dar laiko užsiimsite šia veikla?

Į tarptautinį skautų centrą Rustavyje atvykau liepos pradžioje, tad savanorystė jau įsibėgėjusi. Projekto trukmė – 12 mėn.

Kokie jūsų tolimesni planai, pasibaigus savanorystei?

Planuose per Kalėdas kelionė į Azerbaidžaną, per Velykas – į Iraną, po savanorystės planuoju bent mėnesiui pasilikti Kaukaze ir keliauti į Kalnų Karabachą ir Abchaziją, planuojame kopti į Kazbeko ir Aragatso viršūnes. Kitais metais esu priimta studijuoti Žemės mokslus Jungtinėje Karalystėje Edinburgo universite, tačiau turiu abejonių, ar iš tikrųjų noriu studijuoti jau kitąmet. Pasaulis atviras ir norisi jį pažinti kuo daugiau, net bijau, kad laiko negana.

Su kokiais sunkumais teko/tenka susidurti?

Atvykus pirmąją savaitę buvo labai sunku, nes viskas nauja, vietiniai kalba tik gruzinų ir rusų kalbomis, o aš – tik angliškai, lietuviškai ir šiek tiek vokiškai. Tad netgi nusipirkti maisto buvo iššūkis. Taip pat pradžioje negalėjau pakęsti gruziniško gyvenimo ritmo: darbas prasideda 10 ryte, baigiasi 6 vakare... Visi visur vėluoja, niekas neskuba, tik autobusų vairuotojai lekia kaip išprotėję, pėsčiųjų perėjos neegzistuoja. Tiesa, po mėnesio pripratau ir pati pradėjau gyventi Gruzijos ritmu.

Ką jums davė savanorystė?

Pradžioje maniau, kad savanorystė yra pagalbos ir žinių perteikimas kitiems. Bėgant laikui supratau, kad tai daugiau mano pačios mokymosi procesas. Kiekvieną dieną sužinau ką nors naujo apie gruzinų istoriją, kultūrą ar tradicijas. O ir Kaukazo regionas labai įdomus: Abchazijoje ir Pietų Osetijoje neperseniausiai vyko karas, tad smalsu išgirsti istorijas iš pirmų lūpų. Taip pat gyvenu su 2 savanoriais lenkais bei liuksemburgiečiu, tad neišvengiamai dalijamės savo kultūrinėmis patirtimis.

Kam padedate savanoriaudama?

Per savaitę savanoriauju 35 valandas, 5 dienas. Vasara buvo gan laisva, tad daug keliavau po Gruziją ir Armėniją, tačiau teko dalyvauti dviejose stovyklose kalnuose: pirmoji buvo vaikams iš Tbilisio, kurie turi gana sunkią praeitį, antroji – Rustavio skautams. Stovykloje vedėme užduotis ir žaidimus, įamžinome akimirkas fotografijose, padėjome logistikoje ir virtuvėje.

Spalio mėnesį pradėjome bendradarbiauti su Rustavio mokyklomis, tad vedame anglų kalbos būrelį 11–12 metų vaikams. Dabar ruošiamės dideliam projektui, su kuriuo keliausime į kaimo mokyklas, – ruošiame workshop‘us (mokymus) apie europiečių kultūrą, ekologiją, hip hop‘ą, fotografiją ir pirmąją pagalbą.

Visiems, kurie svarsto apie Europos Savanorių Tarnybą, patariu net neabejoti – tai nuostabi galimybė pažinti kitą šalį ir kultūrą. ES suteikia apgyvendinimą ir maitinimą, padengia kelionės į kitą šalį išlaidas ir suteikia kišenpinigių, tad viskas, ko jums reikia, yra motyvacija.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos