baneris leidinys

rasimaite
Nuotr. Sintautietė Rita Rasimaitė priėmė dar vieną iššūkį – įveikė 850 km atstumą per Himalajų kalnus ir pasiekė kol kas aukščiausią 5 km 359 m savo gyvenimo viršukalnę.


Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Užkariavusi vietnamiečių širdis 27-erių sintautietė Rita Rasimaitė Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Birželį pasakojome apie jos kelionę dviračiu po Vietnamą, o rugpjūčio pabaigoje sulaukėme žinutės, kad ji su dar trimis lietuviais jau mina pedalus Himalajų kalnais. Kaip paaiškėjo, pabaigusi šį turą ji atsisveikino su savo bendrakeleiviais ir pasiliko Indijoje vienui viena. Mat buvo iš anksto suplanavusi pasinaudoti proga ir baigti kursus vienoje iš Rišikešo jogos mokyklų.

Susisiekėme su Rita kaip tik tuo metu, kai ji kartu su trimis bendrakeleiviais dviračiu jau buvo sėkmingai įveikusi maršrutą per Himalajų kalnus ir pasiekusi kol kas aukščiausią savo gyvenimo viršukalnę, kurios aukštis siekia 5 km 359 m. Sintautietė džiūgavo, kad 850 km kalnų kelią, prasidėjusį nuo Himalajų pašlaitėje įsikūrusio Šimlos miesto šiaurės vakarų Indijoje, ji įveikė per tris savaites be didelių sunkumų. Pakilti aukštyn į kalnus reikia didelės ištvermės. Bet kuriuo metu dėl deguonies stygiaus gali sutrikti gyvybinės organizmo funkcijos. Ypač, kai kyli į kalnus be specialaus pasirengimo, be adaptacijos. Kelionei į kalnus ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai gydytojai pataria bent pusmetį. Bet jaunystė lieka jaunyste.

Bebaimė Rita kartu su taip pat optimistiškai nusiteikusiais bendrakeleiviais savo maršrutą pradėjo 1,8 km aukštyje. Paprastai deguonies stygių žmogus ima jausti artėdamas prie 3 km aukščio ribos, tačiau jaunoji keliauninkė neslėpė, jog šiuos oro slėgio pokyčius ji pajuto nuo 2,5 km aukščio. Tad kylant aukščiau į kalnus teko malšinti galvos skausmą.

„Šįkart nerašiau jokio dienoraščio, mažai dalinausi įspūdžiais ir su Facebook draugais, tiesiog sukūriau užfiksuotų mano telefone vaizdų video filmuką ir visą laiką leidau sau mėgautis kelione, – atvirai prisipažino sintautietė. – Indija mane labai nustebino. Tikėjausi didelio bruzdesio ir nešvarių pakelių, o pamačiau beprotiškai gražų gamtovaizdį, kvapą gniaužiančius kalnus, pajutau nepaprastą sielos ramybę. Kadangi sutikau daug gerų žmonių, dažniausiai pabėgėlių iš Tibeto, net pradėjau jaustis taip, lyg keliaučiau po Tibetą. Mane sužavėjo jų nuoširdus bendravimas, kultūra, labai skanus maistas.“

Kelias tai kilo, tai leidosi į pakalnę, nakvynę keliauninkai rasdavo į jurtas panašiose palapinėse, papuoštose vėliavėlėmis, kur šalia miegamų vietų po tuo pačiu stogu būdavo įsikūręs ir nedidelis restoranėlis, kuriame buvo galima užkąsti. Rita pasakojo, kad vienas iš didžiausių išbandymų buvo miegoti didesniame nei 4 km aukštyje, kur buvo taip šalta, kad, apsirengę rūbais, įlindę į miegmaišius ir užsikloję dar su pora antklodžių, vis tiek kaleno dantimis ir ilgai negalėjo sušilti. Kitas – keliaujant kalnais išbūti nesiprausus keturias paras. Mat upėse vanduo maudytis buvo per šaltas, o tose vietose, kur sustojo nakvynei, nebuvo galimybės nusiprausti. Keliaujant tenka susitaikyti su visais nepatogumais, priimti visus iššūkius ir išmokti vertinti visa, ką duoda likimas. „Pamiršau prausimąsi duše. Čia tenka džiaugtis, jei gali išsimaudyti su samčiu samstant vandenį iš kibiro kaip senais laikais“, – atviravo sintautietė.   

Tiesa, be nesėkmių taip pat neapsieita. Priešpaskutinę kelionės dieną, vienam iš bendrakeleivių nulūžo dviračio sėdynė, tačiau tuo pačiu maršrutu keliaujančios kitos turistų grupės vadovai turėjo atsarginį dviratį, kurį draugiškai sutiko paskolinti.

Sėkmingai dviračiais įveikusi numatytą maršrutą, Rita atsisveikino su kitais keliauninkais ir viena išvyko į Rišikešą. Tai – svarbus hinduizmo religijos miestas ir piligrimų traukos centras, dar vadinamas jogos sostine, todėl čia atvyksta daug užsieniečių, besidominčių dvasinėmis praktikomis, rytietiškomis religijomis, veikia daug ašramų ir jogos mokyklų.

Paklausta, ar nebuvo baisu vienai pasilikti Indijoje, tituluojamoje viena iš nesaugiausių šalių moterims, jaunoji keliauninkė teigė jokios grėsmės iš vietinių nepajutusi, visi jos sutikti žmonės buvo labai draugiški ir paslaugūs. Vienoje iš Rišikešo jogos mokyklų sintautietė baigė 200 val. jogos kursą. Tai buvo viena iš jos svajonių – baigti mokslus ten, kur viskas prasidėjo. Visą mėnesį ji gilinosi į save, įgijo anatomijos ir filosofijos mokslų pagrindus, išmoko daug jogos, meditacijos ir kvėpavimo paslapčių. Visa tai – puikus pagrindas tolimesniam gyvenimui. Ne veltui sakoma – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juo labiau, kad Rita planuoja ir toliau gilintis į šiuos dvasinius dalykus, galbūt baigti dar ir 300 val. jogos kursą, o ateityje ir pati to mokyti kitus.

Daug nesižvalgydama į priekį, keliauninkė gyvena šia diena. Pakeliavusi po Rišikešo apylinkes, ji išpildė ir dar vieną savo svajonę – apsilankė nerealaus grožio Tadžmahale, kurį mongolų imperatorius Šahdžahanas pastatė kaip mauzoliejų savo mylimos žmonos Mumtaz Mahal garbei. Nors laikas Indijoje Ritai neprailgo, deja, pasibaigus vizos galiojimo laikui, teko kirsti Malaizijos sieną ir minti pedalus toliau. Visai nenuostabu, kad ji ir vėl atsidūrė savo svajonių krašte – Vietname. Tik ir šįsyk čia nuotykių neišvengė – vos atgavusi pavogtą dviratį, jį ir vėl prarado. Tiesa, Rita dėl to labai nenusiminė – kiek pakeliavusi po šalį autostopu, autobusais, pėsčiomis, pabendravusi su draugais ir naujai sutiktais žmonėmis, savo šeimai padarė didžiulę staigmeną – Kalėdoms sugrįžo į namus.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Paieška

 

pazvelk1

sms

Klausimas - atsakymas

lt_ukis

f_drg

Videoreportažų archyvas

 

 
 
70

Reklama


188x376-ext

traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 gustainiskiu namai
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos