baneris leidinys

inesa
Nuotr. Šakietės Inesos Bacevičienės „kelionių sąrašėlyje“ Černobylis buvo senokai, tik šiai jai reikėjo prisiruošti morališkai. Prisiruošė, nesigaili ir sako, jog tai buvo jos dvasinė kelionė.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Artėja Černobylio tragedijos metinės – balandžio 26 d. sueis 33-eji metai nuo didžiausios žmonijos istorijoje branduolinės nelaimės.  O koks Černobylis šiandien? Kokie įspūdžiai bei mintys ten apsilankius? Apie tai kalbamės su šakiete Inesa Bacevičiene, kuri kovo 15-ąją išsiruošė į „svajonių kelionę“, į Černobylį...

„Galima tai pavadinti kaip ir dvasine kelione, nes vieni vyksta į Meką, kiti į Jeruzalę, o aš į Černobylį“, – sako I. Bacevičienė, kuriai ši kelionė nebuvo atsitiktinumas.

Moterį nuo vaikystės traukė apleisti pastatai, negyvenamos vietos, bunkeriai. Apie Černobylį ji buvo skaičiusi daug knygų, peržiūrėjusi nemažai video medžiagos, tad ši kelionė buvo įtraukta į jos „svajonių sąrašėlį“, tik nežinojo, kada morališkai jai prisiruoš.

„Matyt, buvo pribrendęs noras, nes tiesiog be didelių apmąstymų paspaudžiau apmokėjimo mygtuką. Tik tada pradėjau galvot: ups, galėsiu – negalėsiu, reikia čia man ar nereikia, bet jau buvo post factum. Todėl kovo 15 d. rytą iš autobusų stoties skriejau link ten, kur išnyksta dabarties pojūtis, nes ten visada tik praeities įšalo žemė“, – sako pašnekovė, į kelionę vykusi su neeilines keliones siūlančiu publicistu bei keliautoju Šarūnu Jasukevičiumi ar tiesiog projektu „Praeities žvalgas“.

Pasak I. Bacevičienės, ji „žiauriai laukė“ šios kelionės, labai jaudinosi, bet kai gavo leidimus į Černobylio teritoriją, atsipalaidavo, nes suprato – ji ten tikrai bus.

inesa2
Nuotr. Kelionės metu apžiūrėta daugybė objektų, kuriuose gali pajusti tikrąją Černobylio dvasią, aplinkos niūrumą, regėti žmonių paliktus daiktus...

Iš viso į Černobylį vyko 24 žmonių grupė (plius „Praeities žvalgas“), tačiau iš šakiečių ar šeimos narių Inesa į kompaniją nieko nesikvietė, tik prieš pirkdama kelionę greit brūkštelėjo SMS žinutę vyrui ir beveik apsidžiaugė, kai šis mandagiai atsisakė.
„Kitiems tokioms kelionėms reikia kompanijos, o man geriau vienai, nes tada aš galiu visą save atiduoti emociškai tos vietos pajautimui“, – sako I. Bacevičienė.

Ji pasirinko trijų dienų kelionę, kur grupės žmonės vairuoja pasikeisdami patys (vyko trys mikriukai), kelionė be nakvynės.

„Nebuvom praradę ryšio su „Praeities žvalgu“, kadangi buvo išdalintos racijos ir buvo transliuojama jo asmeninė radijo stotis. Prisiklausėm tiek istorijų iš Černobylio ir ne tik, kad nebuvo laiko kada snūduriuoti“, – kelionės įspūdžiais dalijasi I. Bacevičienė.

Pasak pašnekovės, pirmieji įspūdžiai prasideda nuo paskutinio Lenkijos miestelio Chelmo, važiuojant Ukrainos sienos link. Vaizdas tiesiog prastėja ir prastėja...

„Toks vaizdas, kad jau nuo Europos Sąjungos tikrai atitolom. Bet, deja, tokią Europos Sąjungą pamato iš kitos pusės kirtę sieną ukrainiečiai“, – apgailestauja šakietė.

Ji pasakoja, kad atvykę į Černobylį patikros punktuose kiekvienas gavo po dozimetrą (prietaisas, nustatantis radiacijos lygį), kurį privalėjo visur nešiotis su savimi.

„Kadangi mūsų kelionė buvo legali tik leidimuose, o atitinkami pareigūnai „tinkamai motyvuoti“ (ten be pareigūnų „motyvavimo“ nieko gero nei pamatysi, nei kur nuvyksi) mūsų dozimetrai buvo palikti mikriukuose, kad negautų per daug radiacijos. Išvykstant reikia praeiti du radiacijos skenerius, nes jei užsidega raudona spalva, tai būna, kad tenka palikti rūbus ar batus, nes kitaip neišleidžia iš zonos“, – įspūdžiais dalijasi I. Bacevičienė.

Nors kelionė trunka tris paras, bet tik viena diena nuo ankstyvo ryto iki vakaro skirta teritorijos apžvalgai. Objektų, pasak pašnekovės, išties daug, kituose norėtųsi pasižvalgyti ilgiau, bet planas yra planas.

Beje, planas gana įspūdingas, jame ne tik Černobylio miestas, avarijos likvidavime dalyvavusios technikos muziejus, radiolokacinė antena Duga-2 (beveik 1 km ilgio ir 150 m aukščio Šaltojo karo statinys), bet beveik visiškai palaidotas Kopači kaimas su nelegalių Zonos lankytojų – Stalkerių baze, „Rudasis miškas“, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyvių medžiagų, didžiausias Europoje miestas vaiduoklis Pripetė, kuriame iki avarijos gyveno 50 tūkst. žmonių... Čia ir miesto prieplauka, ligoninė, kino teatras, atrakcionų parkas, mokykla, gyventojų butai. Kaip sako kelionės organizatoriai, tai prisilietimas prie radioaktyvios istorijos tikrąja prasme, nes mėtosi žmonių daiktai, likę automobiliai, prekės parduotuvėse.

„Černobylis daugumos vaizduotėje iškyla vaizdiniais kaip iš siaubo filmo, belieka laukt tik išlendančio zombio. Bet būnant ten tu jauti tos vietos dvasią, istoriją. Vaizduotė sukuria skubančius žmones į darbą, krykštaujančius vaikus žaidimų aikštelėse. Jie kūrė savo gyvenimus, negalvodami, kad po keletos metų turės palikti savo susikurtą rojų, negalėdami pasiimti nė vieno daikto. Būdama ten jaučiau ne stingdantį siaubą, ne aplinkos niūrumą, bet liūdesį. Tuštumą ne tik ten, bet ir savyje. Tiesiog tai buvo proga prisiminti. Prisiminti, ką tikrai žinai, bet pasinėrusi į rutiną pamiršti. Prisiminti, kad reikia džiaugtis ir vertinti, ką turi, su kuo esi ir gyveni čia ir dabar, o ne kažkada“, – įspūdžiais dalijasi I. Bacevičienė, patikinusi, kad kelionė visiškai pateisino lūkesčius.

„Dar net negrįžusi buvau, kai planavau, kada geriausias metų laikas sugrįžti. Ten geriausia vykti, kol medžiai visiškai nesužaliavę, nes nuo gatvės jau nesimatytų net daugiaaukščių, o prisibrauti iki jų per krūmynus jau būtų irgi sunkokui“, – pastebėjimais po kelionės dalijasi šakietė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

92

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos