Ireną ir Vytautą Puskunigius sužavėjo viena didžiausių statinių žmonijos istorijoje – Didžioji Kinijos siena, kylanti aukštyn į kalnus ir nuo jų besileidžianti į slėnius, kertanti lygumas ir dykumas. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Lekėtiškiai Irena ir Vytautas Puskunigiai neseniai lankėsi Kinijoje, jie suteikė galimybę pamatyti Kiniją ir ten nesilankiusiems lekėtiškiams – pademonstravo beveik penkių valandų filmą bei žodžiais perteikė tai, kas jiems paliko didžiausią įspūdį net 18 dienų viešint šioje šalyje.
Provincijoje
I. ir V. Puskunigiai į Kiniją vyko kartu su 11 bičiulių kompanija ir daugiausiai laiko praleido Pietryčių Kinijos Junanio provincijoje, kur gyvena 46 mln. gyventojų.
Lietuvius labai nustebino, kad gatvės apytuštės, tačiau gausiai apsodintos želdiniais, o kur tik yra laisvas žemės plotelis, žmonės sodina daržoves, netgi greitkelių pakraščiuose.
„Kruopščiai rankomis išdirbti laukai, žmonės po lauką vaikščioja su didžiuliais kauptukais, tik į sunkvežimius krauna užaugintas daržoves, vaisius“, – pasakoja I. Puskunigienė. Ji stebėjosi, kad gatvėmis važinėja daug naujų automobilių, o kuomet žmogus įsigyja naują mašiną, ją perriša kaspinu, kad kiti atkreiptų dėmesį. Lekėtiškę nustebino vieno gido papasakotos laidojimo tradicijos tibetiečių gyvenamoje dalyje.
„Šventikas nusprendžia, kaip elgtis su mirusiu: vienus laidoja tradiciškai žemėje, kiti yra kremuojami, kitur palaikai yra sukapojami į 300 gabaliukų ir kalnuose išbarstomi arba sušeriami žuvims, bet tose vietose žmonės nevalgo žuvies“, – pasakojo I.Puskunigienė.
Ryžių terasos
Lietuviams didžiausią įspūdį paliko Juanjango ryžių terasos. Ryžiai auginami kalvų terasose.
„Ant šlaitų įrengtos terasos, kurių čia tūkstančiai ir jos įrengtos žmogaus rankomis, terasos prisipildo nuo kalnų viršūnių tekančiu vandeniu – atrodo lyg tūkstančiai baseinėlių.
Žmogaus ir gamtos vienybės šedevras vilioja fotografus, dailininkus. Pastebėjau, kad ten dirbantys žmonės nelabai džiaugiasi turistų dėmesiu. Apskritai šios Kinijos dalies žmonės fotografuotis nemėgsta, net maži vaikai nusisuka pamatę fotoaparatą“, – pasakoja Irena.
Maisto įvairovė
Vytautas Puskunigis pasakojo, kad kelionės metu jie maitinosi tiek nedidelėse valgyklose, restoranuose, teko ragauti ir čia pat turguose gaminamo maisto. Tuo tarpu Ireną nustebino grybų rūšių gausybė.
„Vien į grybus pažiūrėjus, man šiurpai jau nuėjo, o vietiniai juos dar ir valgo. Ir dar pastebėjom, kad kiniečiai gana riebiai valgo. Kai viešėjom privačiuose namuose ir atnešė pakepintų spirgų, plaukiojančių taukuose, net mes jų nelabai įkirtome. Tiek įvairių daržovių, vaisių rūšių nesu niekur mačiusi. Turguose pasirinkimas didelis, žuvį, paukštieną čia pat paruošia, štai padėta ožkos galva... teko ragauti ir vabzdžių, kirminų, jų pasiūla taip pat labai didelė“, – įspūdžiais dalijosi lekėtiškė. Ją nustebino kiaušinių įvairovė, įspūdį paliko, kaip yra apdorojami kiaušiniai: jie aplipinami moliu ir užkasami į žemę, kur prabūna du mėnesius, vėliau nuimamas molis, kiaušinio vidus virsta kaip želatina. Lekėtiškiai su nuostaba prisimena, kad valgė Pekino antį, kuri kadaise buvo gaminama tik imperatoriui, o dabar tai – Kinijos sostinės kulinarijos pažiba, kurią paragauti gali visi, o svarbiausia gavo anties pasą, kuriame surašyti anties duomenys. Lekėtiškiai prisipažino, kad valgyti su pagaliukais išmokti buvo nelengva, vienas lietuvis turėjo įsidėjęs šakutę.
Įspūdingiausios vietos
Viešnagės Kinijoje metu lekėtiškius, sužavėjo aplankyti vienuolynai, šventyklos.
„Besilankant vienuolyne išgirdau pasakojimą, kad vieno žemės drebėjimo metu vienuolyno šventykla skilo, o jos du bokštai pasviro. Tuomet vienuoliai taip meldėsi, kad plyšys susitraukė – šventykla atsitiesė, o bokštai iki šiol stovi pasvirę kaip Pizos bokštas“, – pasakojo I. Puskunigienė. Pasak V. Puskunigio, dvi dienos buvo skirtos kelionei į kalnus. Lietuviai stebėjosi, kodėl jiems buvo išdalintos lazdos, pasirodo – apsiginti nuo įkyrių beždžionių. Kelionė į kalnus daugeliui buvo tikras iššūkis, teko vaikščioti siaurais takučiais, be jokių apsaugų, praleisti tais pačiais takučiais einančias kalnų ožkas. Kelionė nebuvo lengva, kaitinant saulei, su nakvyne kalnuose. Pakilus daugiau kaip tris kilometrus virš jūros lygio dažnam pritrūko deguonies, turistai galėjo įsigyti specialius flakonus su deguonimi.
Nuvykę į Kinijos sostinę Pekiną, lekėtiškiai aplankė Tiananmenio aikštę, vėliau vadinamąjį Uždraustąjį miestą.
„Atvykus į Kiniją negalima neaplankyti ir Didžiosios Kinų sienos, tai yra ilgiausias rankų darbo statinys pasaulyje. Apie ją gidas pasakojo, kad didžioji dalis sienos buvo statoma, kad kareiviai turėtų ką veikti ir nekeltų riaušių. Siena paliko didelį įspūdį....“ – prisipažino lekėtiškė.
Buvo ir kitokių įspūdžių
Aišku, pirmiausiai lietuvius labai trikdė, kad, vos atvykus į šią šalį, sveikino užrašai hieroglifais.
Lekėtiškę sužavėjo meistrų siuvinėjimas ant šilko, lietuviai pasigedo geros kavos, nes kinai geria arbatą ir vandenį. Mūsiškiai pastebėjo, kad daugumą darbų atlieka moterys. I. Puskunigienė pasakojo, kad vienai keliautojai dėl sąnarių skausmo teko kreiptis į privačius medikus, pastarieji panaudojo įdomų gydymo būdą – dėjo ant kelių sąnarių medicinines taures.
Lekėtiškiai iš kelionės parsivežė specifinio skonio saldainių, arbatos, nes, pasak jų, Kinijoje viskas gana brangu ir sako, kad viešėjo tik vienoje šios šalies dalyje, o įspūdžių užteks visam gyvenimui.
