Indrei Balčiūnienei niekada nereikia pompastikos, brangių suknelių. Ji mieliau renkasi keliones, kuriose apima tokios emocijos, jog galima pravirkti iš laimės. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Vis dažniau kalbame apie šiandienines mamas, moteris, kurios laužo visus stereotipus ir į gyvenimą žiūri netradiciškai. Galbūt tai neatitinka kai kurių visuomenėje nusistovėjusių normų, tačiau tik dar kartą įrodo, kad jei laiminga mama, tai laimingi ir jos vaikai. Tad dalijamės šakietės Indrės Balčiūnienės, auginančios tris vaikus, mintimis apie tai, kaip būti laimingai pačiai ir laime pasidalinti su savo vaikais.
„Aš nuo mažų dienų savo vaikams skiepiju, kad jei sėdėsiu namuose prie puodų ir tik kepsiu, virsiu, bet nežiūrėsiu filmų, neskaitysiu knygų, nekeliausiu, tai nemanau, kad būsiu įdomi mama. Mano vaikai žino, kad laiminga mama yra pailsėjusi mama. O tam poilsiui reikia labai nedaug – pavažiuoti dviračiu, paėjėti pėsčiomis, vieną dieną pailsėti žygyje pajūriu. Tačiau tokia gyvenimo filosofija mažame provincijos miestelyje daugeliui yra nepriimtina“, – atviravo I. Balčiūnienė, dažnai į akis sulaukianti priekaištų, kad per daug ir per dažnai lakstanti.
Jos manymu, dažniausiai taip kalba būtent tos mamos, kurios ir pačios norėtų taip gyventi, bet niekada negyvens, nes ne taip paprasta išeiti iš savo komforto zonos.
„Gal aš iš šono atrodau keistai, tačiau suspėju viską: ir su vaikais pabendrauti, ir valgyti pagaminti, ir pyragų prikepti, ir knygą paskaityti, – pasakojo šakietė. – Ir kiekviena kita mama gali daryti tą patį, tereikia atsikelti 6 val. ryto ir eiti. Kol vaikai miega, suspėsi ir pasportuoti, ir kavos atsigerti viena be vaikų zyzimo, todėl, kai jie pabus, atrodys meilūs kaip kačiukai, nes tu jau būsi skyrusi sau laiko, o ne pažadinta vaiko verkimo. Tai tokie maži dalykai daro stebuklus.“
I. Balčiūnienė įsitikinusi, kad niekas kitas nepadarys moters laimingos, tik ji pati. Jos manymu, žmonės iš viso per daug skaičiuoja kitų laimę ir pinigus, per daug apsikrauna nereikalingais brangiais daiktais, juk laimės jie neatneša.
„Yra mamų, kurios perka savo vaikams brangius, stilingus rūbelius ir neleidžia jiems parkristi, nes tada išsipurvins, o mano vaikai vaikšto su pigiais drabužiais ir žino, kad gali sugrįžti murzini, nes aš visada jiems sakau: „Mes laimingi, nes turime skalbimo mašiną.“ Aš pati vaikštau su suknele, kuri kainavo vieną eurą, ir nesigėdiju to niekam pasakyti. Tuos pinigus, už kuriuos aš galėjau nusipirkti brangesnį rūbą, atsidedu kelionei“, – atviravo trijų vaikų mama.
„Kai pradėjau lauktis trečio vaiko, praradau pusę draugų, nes jau neturėjau laiko pasisėdėjimams. Be to, niekas nenori, kad ateitum į svečius su trimis vaikais. Tačiau aš tuo labai džiaugiuosi, nes atradau save kitur – kelionėse, aktyviai sportuodama“, – prisipažino šakietė tikinti, kad visos mamos gali daryti taip, kaip ji, tik reikia susidėlioti prioritetus.
Pasak I. Balčiūnienės, ji kelionėms neišleidžia krūvos pinigų, kaip mano aplinkiniai, nes bilietai perkami pigiausi, su persėdimais. Tad kartais ir po 8 val. tenka prasėdėti oro uoste, kad galėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Be to, ji niekada negyvena viešbučiuose, renkasi pačius pigiausius nakvynės būdus ir visą atstumą, daugiausiai kalnuose, įveikia pėsčiomis, nes jos kelionės – tai važiavimas bekele, dviračiais ar ėjimas pėsčiomis, o ne gulėjimas prie baseino pasirinkus paketą „viskas įskaičiuota“. Taip ji apvažiavo Ispaniją. Tenerifėje apėjo daugelį iš 800 pėsčiųjų takų. Aišku, apkeliauta ir Lietuva, rajono apylinkės.
„Ypač smagu eiti per pūgą. Tada aš kaifuoju. Kokia stichija! Apsirengiu ir pro duris. Niekas manęs nesulaikys“, – prisipažino šakietė.
Tiesa, savo gimtadienių ji niekada nešvenčia, nes jai nereikia pompastikos, brangių suknelių, muzikantų. Vietoj to ji renkasi keliones su kvapą gniaužiančiais kalnų vaizdais, kur apima tokios emocijos, jog galima pravirkti iš laimės. Štai tokios akimirkos jai brangesnės už priaugintas blakstienas, šukuoseną ar šventės fejerverkus.
Visai neseniai moteris dalyvavo pėsčiųjų žygyje, kuriame pajūriu reikėjo nužingsniuoti 15 km, tad teko anksti keltis, važiuoti automobiliu iki vietos ir visą dieną praleisti ant kojų. Daugelis tokio iššūkio nė nepriimtų, tik ne I. Balčiūnienė, kuriai toks laisvalaikis – tikra energijos bomba.
„Aš „pasikroviau“ visai savaitei ir kokį gražų pajūrį pamačiau. Kai grįžusi pravėriau namų duris, mano vyriausias 12-metis sūnus pasakė: „Mama, kokios laimingos tavo akys.“ Vaikai ir turi matyti tokią pozityvią, o ne pavargusią, pykstančią dėl kiekvienos smulkmenos mamą“, – džiaugėsi šakietė, prasitarusi, kad jos vaikai mielai klausosi jos pasakojimų ne tik apie keliones, bet ir apie perskaitytas, dažniausiai istorines arba tikrais faktais paremtas knygas.
Paaiškėjo, kad jie žino, koks mamos mėgstamas autorius, ir, sutaupę pinigėlių, kokios nors šventės proga kartais nuperka jo knygą. Iš tiesų net keista, kai girdi, kad vaikai mėgsta savaitgalius leisti sode, o ne prie kompiuterio ir, kaip pati I. Balčiūnienė sako, visai nepyksta dėl to, kad nėra lepinami naujausiais technikos stebuklais – vyresnėlis vos metus turi savo telefoną, tačiau ir tai nesėdi jo apsikabinęs.
„Niekada nesistengiau, kad mano vaikai turėtų viską, nes nemanau, kad tie, kurie turi elektrinius paspirtukus, riedžius, išmaniuosius telefonus, yra laimingi. Čia tėvai tarp savęs lenktyniauja, pirkdami brangius daiktus“, – mano šakietė, prioritetą teikianti bendravimui ir išvykoms su vaikais dviračiais ar pėsčiomis.
Beje, didelio dėmesio ji niekada neteikė ir maistui, niekada nėra klaususi vaikų, ką jie šiandien norėtų valgyti, nes visada valgoma tai, kas padaryta. Pasak I. Balčiūnienės, ji paskui vaikus nevaikščiojo su šaukštu ir negirdėjo, kad jie to ar ano nevalgys, – jie valgo viską, o reikalui esant, ir patys gali ką nors pasigaminti. Mama pasakojo, kad jos vaikai į mokyklą važiuoja dviračiais, nors daugelis tėvų, jei galėtų, tai ne tik į mokyklos kiemą, bet ir į klasę savo vaikus įvežtų. Vaikai turi būti laisvi, savarankiški, negalima jiems visko drausti, nes tada jie nežinos, kas galima.
„Kodėl iš mokytojų mamos reikalauja, kad vaikus sudomintų, o pačios to nedaro?“ – klausė šakietė, įsitikinusi, kad kokie bus vaikai – laimingi ar ne, priklauso nuo mamų požiūrio į gyvenimą.
I. Balčiūnienė įsitikinusi, kad niekas kitas nepadarys moters laimingos, tik ji pati. Jos manymu, žmonės iš viso per daug skaičiuoja kitų laimę ir pinigus, per daug apsikrauna nereikalingais brangiais daiktais, juk laimės jie neatneša.
„Yra mamų, kurios perka savo vaikams brangius, stilingus rūbelius ir neleidžia jiems parkristi, nes tada išsipurvins, o mano vaikai vaikšto su pigiais drabužiais ir žino, kad gali sugrįžti murzini, nes aš visada jiems sakau: „Mes laimingi, nes turime skalbimo mašiną.“ Aš pati vaikštau su suknele, kuri kainavo vieną eurą, ir nesigėdiju to niekam pasakyti. Tuos pinigus, už kuriuos aš galėjau nusipirkti brangesnį rūbą, atsidedu kelionei“, – atviravo trijų vaikų mama.
„Kai pradėjau lauktis trečio vaiko, praradau pusę draugų, nes jau neturėjau laiko pasisėdėjimams. Be to, niekas nenori, kad ateitum į svečius su trimis vaikais. Tačiau aš tuo labai džiaugiuosi, nes atradau save kitur – kelionėse, aktyviai sportuodama“, – prisipažino šakietė tikinti, kad visos mamos gali daryti taip, kaip ji, tik reikia susidėlioti prioritetus.
Pasak I. Balčiūnienės, ji kelionėms neišleidžia krūvos pinigų, kaip mano aplinkiniai, nes bilietai perkami pigiausi, su persėdimais. Tad kartais ir po 8 val. tenka prasėdėti oro uoste, kad galėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Be to, ji niekada negyvena viešbučiuose, renkasi pačius pigiausius nakvynės būdus ir visą atstumą, daugiausiai kalnuose, įveikia pėsčiomis, nes jos kelionės – tai važiavimas bekele, dviračiais ar ėjimas pėsčiomis, o ne gulėjimas prie baseino pasirinkus paketą „viskas įskaičiuota“. Taip ji apvažiavo Ispaniją. Tenerifėje apėjo daugelį iš 800 pėsčiųjų takų. Aišku, apkeliauta ir Lietuva, rajono apylinkės.
„Ypač smagu eiti per pūgą. Tada aš kaifuoju. Kokia stichija! Apsirengiu ir pro duris. Niekas manęs nesulaikys“, – prisipažino šakietė.
Tiesa, savo gimtadienių ji niekada nešvenčia, nes jai nereikia pompastikos, brangių suknelių, muzikantų. Vietoj to ji renkasi keliones su kvapą gniaužiančiais kalnų vaizdais, kur apima tokios emocijos, jog galima pravirkti iš laimės. Štai tokios akimirkos jai brangesnės už priaugintas blakstienas, šukuoseną ar šventės fejerverkus.
Visai neseniai moteris dalyvavo pėsčiųjų žygyje, kuriame pajūriu reikėjo nužingsniuoti 15 km, tad teko anksti keltis, važiuoti automobiliu iki vietos ir visą dieną praleisti ant kojų. Daugelis tokio iššūkio nė nepriimtų, tik ne I. Balčiūnienė, kuriai toks laisvalaikis – tikra energijos bomba.
„Aš „pasikroviau“ visai savaitei ir kokį gražų pajūrį pamačiau. Kai grįžusi pravėriau namų duris, mano vyriausias 12-metis sūnus pasakė: „Mama, kokios laimingos tavo akys.“ Vaikai ir turi matyti tokią pozityvią, o ne pavargusią, pykstančią dėl kiekvienos smulkmenos mamą“, – džiaugėsi šakietė, prasitarusi, kad jos vaikai mielai klausosi jos pasakojimų ne tik apie keliones, bet ir apie perskaitytas, dažniausiai istorines arba tikrais faktais paremtas knygas.
Paaiškėjo, kad jie žino, koks mamos mėgstamas autorius, ir, sutaupę pinigėlių, kokios nors šventės proga kartais nuperka jo knygą. Iš tiesų net keista, kai girdi, kad vaikai mėgsta savaitgalius leisti sode, o ne prie kompiuterio ir, kaip pati I. Balčiūnienė sako, visai nepyksta dėl to, kad nėra lepinami naujausiais technikos stebuklais – vyresnėlis vos metus turi savo telefoną, tačiau ir tai nesėdi jo apsikabinęs.
„Niekada nesistengiau, kad mano vaikai turėtų viską, nes nemanau, kad tie, kurie turi elektrinius paspirtukus, riedžius, išmaniuosius telefonus, yra laimingi. Čia tėvai tarp savęs lenktyniauja, pirkdami brangius daiktus“, – mano šakietė, prioritetą teikianti bendravimui ir išvykoms su vaikais dviračiais ar pėsčiomis.
Beje, didelio dėmesio ji niekada neteikė ir maistui, niekada nėra klaususi vaikų, ką jie šiandien norėtų valgyti, nes visada valgoma tai, kas padaryta. Pasak I. Balčiūnienės, ji paskui vaikus nevaikščiojo su šaukštu ir negirdėjo, kad jie to ar ano nevalgys, – jie valgo viską, o reikalui esant, ir patys gali ką nors pasigaminti. Mama pasakojo, kad jos vaikai į mokyklą važiuoja dviračiais, nors daugelis tėvų, jei galėtų, tai ne tik į mokyklos kiemą, bet ir į klasę savo vaikus įvežtų. Vaikai turi būti laisvi, savarankiški, negalima jiems visko drausti, nes tada jie nežinos, kas galima.
„Kodėl iš mokytojų mamos reikalauja, kad vaikus sudomintų, o pačios to nedaro?“ – klausė šakietė, įsitikinusi, kad kokie bus vaikai – laimingi ar ne, priklauso nuo mamų požiūrio į gyvenimą.
