Manote, kad baigę mokyklą daugelis jaunų žmonių iš karto stoja į aukštąsias mokyklas ir toliau ragauja studento duonos? Anaiptol. Šakietė Deimantė Bakaitytė nusprendė metus skirti savanorystei vaikų darželyje. Iškart po valstybinių brandos egzaminų, nesulaukusi net išleistuvių, ji išvyko į Graikiją. Teiraujamės, kas lėmė tokį gana neįprastą pasirinkimą?

Savanoriavai ir anksčiau?

Negalėjau ramiai nusėdėti mokyklos suole, todėl savanoriavau trijose organizacijose („Žinau, ką renku“, „Jaunimo Europos komanda“, „Baltosios pirštinės“), mokinausi „Nacionalinėje moksleivių akademijoje“ ir su Erasmus+ finansuojamais projektais aplankiau daugiau nei 10 šalių.

Kodėl metus nusprendei skirti savanorystei?

Nes tai nuostabi galimybė! Visi Europos Sąjungos piliečiai nuo 18 iki 30 metų turi galimybę išvykti savanoriauti į bet kurią Europos šalį ir ES padengia visas išlaidas. Iš kur galiu žinoti, ar vėliau galėsiu sau leisti pasiimti laisvus metus ir išvykti su lagaminu į kitą Europos kraštą? Galbūt aš esu visiška optimistė, bet aš tikiu, kad reikia daryti tai, ko trokšta širdis, o aš labai norėjau turėti laisvus metus. Pagalvoti apie tai, ką iš tiesų noriu veikti, o ne sekti paskui visus, kad tik nebūčiau vienintelė, kuri nestoja studijuoti. Mano manymu, blogiausias dalykas, ką gali padaryti, tai stoti studijuoti tik tam, kad studijuotum, nors giliai širdyje esi visiškai pasimetęs. Studijuoti dėl „popieriuko“ suspėsiu visada, tačiau aš noriu atrasti savo gyvenimo aistrą ir, manau, kad visiškas kultūrinis šokas ir absoliutus aplinkos pakeitimas tikrai padeda geriau suprasti save.

Pasakok trumpai apie šią šalį, kokia ji tave pasitiko?

Graikija yra tikrai pašėlusi šalis. Čia neegzistuoja tvarkaraščiai, kelio ženklai ir kitos taisyklės. Beje, reikia priprasti prie siesta laiko, tai reiškia, kad kai kurios parduotuvės atsidaro tik vakare ir tik porai valandų, o jei reikia kažko labai greitai, tai dar nereiškia, kad gausi labai greitai, nes graikai yra „siga siga“ (liet. – lėtai lėtai). Kita vertus, graikai labai šilti žmonės, visada norintys padėti, o gamta Graikijoje tiesiog stulbinanti.

Kokia tavo dienotvarkė? Ar čia turi laisvo laiko? Iš kokių šalių atvykę kiti savanoriai?

Mano darbas vaikų darželyje prasideda 9 valandą ir baigiasi 14 valandą. Kai atvykau, dirbau su trejų metukų vaikučiais, dabar su vyresniais – 6-erių–10 metų. Laisvalaikio turiu tikrai pakankamai. Net savo darbo nepavadinčiau darbu, nes būti su vaikais man vienas malonumas, o po darbo einame į paplūdimį, mokomės graikų kalbos, leidžiame vakarus su savanoriais, keliaujame. Šiuo metu Xylokastro mieste yra apie 20 savanorių iš Italijos, Lenkijos, Airijos, Prancūzijos, Čekijos, Turkijos.

Su kuo tau siejasi savanorystė?

Mano manymu, savanorystė yra su niekuo nepalyginama. Ją reikia tiesiog patirti, ypač kitoje šalyje. Išvažiuoji su nežinia ir trupučiu nerimo, bet kartu su dideliu dideliu troškimu, o kai atvyksti, įspūdžiai peršoka visus įsivaizduotus limitus. Nors esu Graikijoje dar tik du mėnesius, bet jau žinau, kad daug dalykų, kuriuos atradau, būdama Lietuvoje nebūčiau sugebėjusi suprasti.

Ar užsienyje savanorystė yra populiaresnė? Ar patartum kitiems pabandyti savanoriauti?

Sunku atsakyti. Kai kuriose šalyse taip, kai kuriose ne, bet labai liūdna, kad dar daug jaunų žmonių nežino, kad gali pasinaudoti šia galimybe. Vienareikšmiškai – savanoriauti! Savanorystė kitoje šalyje visiškai keičia pasaulėžiūrą, kadangi keičiasi pasaulio matymas, keitiesi ir pats, tampi daug atviresnis, daug plačiau suvokiantis ir suprantantis pasaulio įvairovės grožį ir prasmę.

Kiek laiko savanoriausi šioje šalyje? Ar susiduri su kažkokiais sunkumais?

Graikijoje savanoriausiu 6 mėnesius. Sunkumai? Žinoma, negaliu teigti, kad kiekvieną dieną esu lyg devintam danguj. Būna, kad ilgiesi ir savo šeimos, draugų, patogios lovos, bet tai praeina. Pamažu suvokiu, kad Xylokastro miestas virsta mano antrais namais ir šiuos šešis mėnesius savo gyvenimą kuriuosi čia kartu su savanoriais, kurie tapo mano antra šeima.

Kokie tavo ateities planai?

Manau, kad iš mano minčių supratote, kad šiuo metu aš esu dideliuose apmąstymuose – kur noriu būti ir ką noriu veikti gyvenime. Ilgą laiką maniau, kad tai yra blogai, bet dabar manau, kad aš esu jaunas žmogus ir aš galiu nežinoti, aš galiu klysti, tada atsistoti ir vėl ieškoti. Nežinia manęs nebebaugina, o verčia linksmai trinti rankas ir klausti – na, o kas toliau?