Asta GVILDIENĖ Rugsėjo 17 dieną dviračių sporto mėgėjai Šakių J.Lingio parke rinkosi į paskutinįjį šių metų žygį „Rudens vėją mes aplenksim“, kurį vasaros turizmo sezono uždarymui organizavo Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro Šakių skyriaus darbuotojos.
Nuotr. Žygeiviai aplankė 5 km už miesto esančias Plieniškių kapinaites, kuriose buvo laidojami Šakių miesto gyventojai, išpažįstantys Romos katalikų tikėjimą.
Žygyje Šakiai – Plieniškiai – Gelgaudiškis – Nemuno prieplauka – Pakalniškiai – Gelgaudiškio dvaras – Šakiai dalyvavo 27 dviračių sporto mėgėjai: jauniausiai žygeivei tik 8 metai, o vyriausiajam – 74. Pasak Šakių turizmo informacijos centro direktorės Audronės Miesčionaitienės, labai džiugu, kad šį kartą kojas pamankštinti rinkosi šeimomis. „Matyt, buvo geras sprendimas suorganizuoti žygį poilsio dieną, - dalijosi mintimis organizatorė. – Į jį turėjo galimybę vykti visi šeimos nariai: tiek vaikai, tiek suaugę, kurie mėgsta ne tik aktyvų poilsį, bet ir pabuvimą gamtoje.“ Juo labiau, kad ir maršruto ilgis – 38 kilometrai nevargino nei vienų, nei kitų, leido pasigrožėti rudenėjančiu gamtovaizdžiu, paiškylauti.
Pirmojo sustojimo Plieniškiuose metu žygeiviai galėjo pasiklausyti čia gyvenančios Danutės Baltrušaitienės pasakojimo apie senąją koplyčią, pastatytą XIX amžiuje, apžiūrėti pirmąsias Šakių miesto kapines, kuriose buvo laidojami šakiečiai, išpažįstantys Romos katalikų tikėjimą. A.Mieščionaitienė teigė, kad tikriausiai ne visi žino, jog Šakiuose kapines turėjo tik žydai ir liuteronai. Krikščionys buvo laidojami 5 kilometrai už miesto esančiose Plieniškių kapinaitėse. Velionį į kapines veždavo arkliais traukiamu vežimu, kurį lydėdavo būgnininkai. Ritmingas būgnų mušimas girdėdavosi toli ir apylinkėse visi žinodavo, kad vyksta laidotuvės.
Šakių turizmo informacijos centro direktorė pasakojo, kad labai didelį įspūdį visiems paliko senovinė koplytėlės spyna su keistos formos raktu, senieji paveikslai, knygos, vargonai, daugkartinio naudojimo metaliniai vainikai. Stebino ir praėjusių amžių meistrų gebėjimas taip apdirbti medieną, kad pastatas, stovintis keletą šimtų metų, taip gerai išsilaikė iki šių dienų. Sakoma, kad koplyčia buvo pastatyta tik iš rinktinės medienos rąstų.
Kitas sustojimas – Dabitų kaimo kryžius. Čia žygeiviai ne tik atsipūtė, bet ir pasiklausė A.Mieščionaitienės pasakojimo apie unikalias kryždirbystės tradicijas Lietuvoje, architektūrinius – meninius jų sprendimus. Lietuviški kryžiai įtraukti net į UNESKO paveldą.
Gelgaudiškyje keliauninkai apžiūrėjo Šv.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, aplankė šalia jos esantį kunigo, knygnešių rėmėjo, Pranciškaus Būčio kapą. Pasigrožėję rudenėjančia Nemuno panorama, šiek tiek atsipūtę Gelgaudiškio prieplaukoje, dviračių sporto mėgėjai, pasak Turizmo informacijos centro direktorės, užsuko į tikrai labai mistišką vietą – senovinį žirgų kapinyną Pakalniškiuose. Čia rasti palaidoti net 252 žirgų skeletai. Istorija, kodėl buvo gyvi palaidoti stiprūs ir sveiki gyvūnai, dar nėra iki galo atskleista. Archeologai kapinyne rado ir 22 žmonių degintinius kapus, todėl ši vieta tebeslepia daug mįslių.
Didelį ir nepakartojamą įspūdį žygeiviams paliko apsilankymas restauruojamų Gelgaudiškio dvaro rūmų patalpose. Per vasarą triūsę restauratoriai, pirmą kartą atvėrė pastato duris visuomenei. Pasak A.Mieščionaitienės, nors dar daug reikia padaryti, kad galėtume pamatyti visą buvusį kambarių grožį, tačiau jau dabar galima susidaryti įspūdį, kaip atrodė sienos, lubos, koklinės krosnys, pamatyti čia pat vietoje liejamas gipsines apdailos detales, neįtikėtinai dideles rūsio patalpas, užsiropšti metaliniais straigtiniais laiptais į ant stogo esantį apylinkių apžvalgos bokštelį.
Kadangi žygio dieną Gelgaudiškyje vyko Dvaro dienos šventė, keliauninkai galėjo dalyvauti dvaro amatų demonstravime, pasivažinėti bričkele po apylinkes, apžiūrėti keletą dvaro oficinoje eksponuojamų parodų, o taip pat pasmaguriauti sūriu ir medumi. Pavakare žygio dalyvių keliai išsiskyrė, kai kurie jų jau skubėjo namo į Šakius, o kiti mėgavosi geru oru ir pakilia nuotaika.
