Asta GVILDIENĖ

Daugiau kaip prieš vienuolika metų su pirmąja emigrantų banga stažuotei į Vokietiją išvykusi šakietė Vilma Tarutienė (dabar Stanasel) su dukra Laura nesitikėjo, kad ten suras savo laimę ir kartu su tokiu pat emigrantu, Aleksandru Stanasel iš Rumunijos įleis savo šeimos šaknis Bavarijos žemėje. Tėvynėje savo ateities jau nematančias emigrantes į Lietuvą šaukia kraujo balsas, namų ir artimųjų ilgesys.

Nuotr. Šiandien Stanasel šeima jau giliai įleido savo šaknis į Bavarijos žemę ir neįsivaizduoja savo gyvenimo kitur.

Ieškojo galimybės atsistoti ant kojų

2001 metais atsiradus pirmajai galimybei per Lietuvos darbo biržą medicinos darbuotojams metams išvykti stažuotei į Vokietijos slaugos įstaigas – viena iš pirmųjų kregždžių buvo ir Šakių ligoninėje, vėliau Šakių pirminės asmens sveikatos priežiūros centro Profilaktiniame skyriuje slaugytoja dirbusi V.Stanasel, tik geru žodžiu šiandien mininti savo vadovus Rimą Laukaitienę ir Algirdą Klimaitį.  Moteris, viena augindama dukrą, svetimoje šalyje tikėjosi ne tik įgyti naujų darbo įgūdžių, gerai išmokti kalbą ir pamatyti, kaip žmonės gyvena svetur, bet ir užsidirbti pinigų, kad grįžusi galėtų atsistoti ant kojų  - nusipirkti  Šakiuose butą.

 
Sutiko ir daugiau lietuvių

Pasak V.Stanasel, darbo pradžia privačiuose prestižiniuose Marquartstein senelių slaugos namuose buvo labai sunki. „Ilgėjausi namų, dukros, bendravimo, nesupratau bavariškos tarmės ir jaučiausi, lyg būčiau papuolusi į kitą planetą, - pasakojo ji. – Rodos kalba vokiškai, bet ne vokiškai. Gerai, kad iš Lietuvos į tą pačią įstaigą išvykome kartu su slaugytoja Birute iš Elektrėnų, o ten sutikome dar dvi merginas iš Vilniaus. Galėjome pasitarti, viena kitai padėti, pasiguosti, kartu praleisti laisvalaikį, pakeliauti.“ Kad ir kaip gerai dirbo lietuvaitės, tačiau jos vis tiek buvo kitatautės ir ne visų vokiečių slaugytojų elgesys su jomis buvo itin draugiškas. Todėl merginos ilgėjosi savo šalies, savo krašto žmonių, kur, rodos, ir dangus mėlynesnis, ir žolė žalesnė, ir oras gaivesnis.

Šakietės teigimu, nepaisant patirtų sunkumų, ši stažuotė buvo tikra Dievo dovana. Niekad nežinai, kur tavo laimė po svietą vaikšto - visą jos gyvenimą pakeitė pažintis su būsimu vyru Aleksandru, beveik per pusmetį išmokusiu kalbėti lietuviškai. Juos supažindino Aleksandro mama, taip pat dirbusi medike tuose pačiuose senelių slaugos namuose kaip ir Vilma. Po pusantrų metų jauni žmonės nusprendė sukurti šeimą ir šakietė įgijo galimybę pasilikti gyventi ir dirbti Vokietijoje. Šis įvykis pakeitė ir jos septynmetės dukros Lauros gyvenimą – ji nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius į pirmąją klasę kitakalbėje mokykloje. Tai buvo pats didžiausias iššūkis mergaitei, nesimokusiai lietuviškoje mokykloje, – taip gerai išmokti užsienio kalbą, kad galėtų mokytis Vokietijoje. Beje, ne ką mažiau pastangų reikėjo įdėti ir Vilmai – ji turėjo baigti specialius kursus Miunchene, kad vokiečiai pripažintų jos lietuvišką medicinos slaugytojos diplomą, papildomus vokiečių kalbos mokymus, apsiginti savo sudarytą slaugos planą. O prieš trejetą metų Stanasel šeima pagausėjo – gimė sūnus Samuelis, beveik po dvejų metų prakalbęs ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis.

Stebina aplinkinius savo lietuvišku ūkiu

Vieta, į kurią šakietė atvyko tik stažuotei, o likimas lėmė pasilikti gyventi, priminė pasaką. Jei žemėje yra rojus, tai jis tikriausiai Bavarijos žemėje. Marquartstein miestelį, 28 kilometrus nutolusį nuo Austrijos sienos, iš visų pusių supa didingi Alpių kalnai. jame gyvena apie 6 tūkst. gyventojų.  Klimatas čia šiek tiek kitoks nei Lietuvoje – ankstyvi pavasariai ir vėlyvi rudenys, leidžiantys šalia savo namų įruošti gėlynus, daržovių lysves. To nedarantys vokiečiai stebėjosi naujakurių darbštumu ir besikeičiančia aplinka. Be jokios technikos pagalbos rankomis teko pernešti daugybę tonų akmenų, kuriais buvo sutvirtintas sklypo šlaitas prie namo, stovinčio pačioje Alpių papėdėje. Jais papuošti ir sukomponuoti gėlynai. Pasirodo, beveik visos gėlės po daigelį ar gumbelį čia suvežtos iš Lietuvoje likusių draugų, artimųjų, giminaičių. „Man tai ypač brangu, nes primena šalį, iš kurios čia atvykau, - prisipažino V.Stanasel. Pasak jos, vokiečiai iš pradžių labai stebėjosi tokiu sumanymu, o dabar jau priprato. Čia šiandien pasodintos ne tik obelys, slyvos, abrikosai, serbentai, bet ir braškės, reikalingiausios daržovės - salotos, agurkai, pomidorai. Tik viena bėda – savo mažą ūkį sunku apsaugoti nuo čia pat pievoje gyvenančių šliužų, kurie viską nugraužia iki pat šaknų, todėl ir taip mažą derlių tenka gelbėti uždengiant plastikiniais buteliais. Vokietijoje ypač populiarėja ekologiniai ūkiai. V. ir A. Stanasel šeima juose ieško natūralių produktų, stengiasi gyventi kuo sveikiau.  

Pasak V.Stanasel, ji kartu su vyru pasirinko dvasingumo kelią. Iš pradžių tik skaitė knygas, subtiliojo pasaulio paslapčių įminimo ieškojo internete, o šiandien jau turi savo dvasinį mokytoją, pas kurį kiekvieną savaitę vyksta pasisemti išminties. „Kai turi daugiau žinių, supranti, kad ne tik vaikų auginti ir pinigų uždirbti ateinam į šį pasaulį – ateinam mokytis, - tvirtino ji. -  Mūsų tikslas – tobulėti dvasiškai...“ Kai pradedame eiti dvasinio tobulėjimo keliu sąmoningai,  pradedame suvokti dvasinio tobulėjimo, dorovės, sąmoningumo svarbą, daugiau laiko skiriame maldai, mantroms, meditacijai, bendrumo su Viešpačiu, savo amžinąja esme paieškoms. Žmonės visame pasaulyje pradeda nubusti – ieško ne tik peno savo fiziniam kūnui, bet ir sielai. Visi dvasinio tobulėjimo keliai siekia vieno tikslo – gerovės ir meilės visam, kas gyva, sąmoningumo, pagarbos žmogaus laisvei, dvasingumo būties. Iš tiesų, to neįmanoma įvardyti jokiais žodžiais, nes tai pranoksta realų pasaulį ir išeina už jo ribų.