Kultūrininko duona – ne tik darbas, bet ir gyvenimo prasmė

baneris leidinys

ilgunaitieneRita PLAUŠINAITYTĖ - ŠERKŠNIENĖ
 
Retas kuris šiandien įsivaizduoja, kaip dar visai neseniai, prieš kokį gerą dešimtmetį, atrodė kultūrinis gyvenimas kaime. Į kultūros centrus žmonės ateidavo norėdami atsikvėpti nuo darbų, kasdienybės. Nieko nuostabaus, kad kultūros centro vaidmuo kaimo žmogaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie tuos darbus dirbo, ir tuos, kuriems kultūrininko duona buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimo prasmė. Kaip gyvena šiandien tie, kurie kadaise padarė tiek daug, kad jų kaimuose vyktų ir šventės, ir koncertai, ir šokiai?
 
Nuotr. Ritinių kultūros centro direktore septyniolika metų išdirbusi Zita Ilgūnaitienė sako, kad anksčiau kultūrinis gyvenimas kaime atrodė kitaip nei šiandien.
 
Daugelis mūsų pažįsta Ritinių kaimo gyventoją Zitą Ilgūnaitienę kaip sūrių šventės vedėją, įvairiose mugėse ir susibūrimuose pardavinėjančią sūrius. Tiesa, ši moteris mūsų rajone yra žinoma ne tik kaip sūrių šventės iniciatorė ir pradininkė, bet ir kaip buvusi Ritinių kultūros namų direktorė, dabartinė seniūnaitė. Septyniolika metų išdirbusi kultūros centro direktore, Z. Ilgūnaitienė sako, kad tais laikais, kai ji pradėjo dirbti tą darbą, kultūrinis kaimo gyvenimas atrodė visai kitaip negu šiandien. Specialaus išsilavinimo neturėjusiai Z. Ilgūnaitienei tada, kai pradėjo eiti kultūros namų direktorės pareigas, teko nemenkas iššūkis dirbti taip, kad į provinciją būtų pritraukta ir atlikėjų, ir šventės būtų suorganizuotos. Tačiau, kaip ji pati sako, jai tada pasitarnavę du dalykai –  jos pačios žingeidumas ir veikla, kuria ji užsiėmė iki tol. Z. Ilgūnaitienė dalyvavo saviveikloje, tai jai itin pasitarnavo tapus direktore, kai reikėjo suburti  muzikuojančius ir dainuojančius kaimo žmones.

„Man labai pasisekė: kai pradėjau dirbti kultūros centro direktore, čia buvo likę įvairių instrumentų, o aš kaimo žmones gerai pažinojau, kas ką sugeba. Turint  kultūros centro kolektyvą yra žymiai lengviau suorganizuoti kaime įvairius renginius, o ir patiems žmonėms atsirado širdžiai mielos veiklos“,- pasakoja apie pačią pradžią Z. Ilgūnaitienė.

Kad kaime tais laikais kažkas vyktų, kultūros centro direktorei teko ir pačiai nemažai pasistengti. Kad sužinotų naujausias meno tendencijas, pati Z. Ilgūnaitienė ne vienerius metus vyko į seminarus, organizuojamus kultūros centrų vadovams. Pasisėmusi žinių ir kolegų iš kitų rajonų patirties, ji grįžusi į Ritinius turėdavo daug idėjų, telikdavo jas tik įgyvendinti. Tai irgi nebuvo sudėtinga padaryti tais laikais, teigė buvusi direktorė, kai kaimo žmonės buvo tiesiog ištroškę įvairių koncertų, renginių, buvo geranoriškai nusiteikę padėti juos surengti. Taip pat palankiai į jos renginių organizavimą žiūrėdavo rajono valdžia ir keli privatūs rėmėjai, be kurių nė viena šventė nebūtų įvykusi. Kad į provinciją atvyktų koks žymus to meto atlikėjas, Z. Ilgūnaitienė  tekdavo ir pačiai daug pastangų įdėti.

„Atlikėjai nenorėdavo vykti į kaimus, reikėdavo iš anksto išplatinti bent 50 bilietų. Tai aš su tais bilietais važiuodavau į Briedžius, Girėnus, Gelgaudiškį pas pažįstamus, reklamuodavau, kad išpirktų. Dar reklamą pakabindavau kituose kaimuose, taip man pavykdavo parduoti bilietus ir beveik visada įvykdavo koncertas“,- prisimena Z. Ilgūnaitienė.

Turėdama savo saviveiklininkų kolektyvą, Z. Ilgūnaitienei nesunkiai surengė ir pirmąją sūrių šventę, kuri, kaip sako pati šventės iniciatorė, gimė iš nevilties – kaimo žmonės nežinojo, kur dėti pieną.

„Kai mūsų vyriausybė pasakė, kad nesupirks pieno, pasiūliau žmonėms prisidaryti sūrių ir kartu susiruošti šventę. Man daug stengtis nereikėjo, žmonės patys tada buvo aktyvūs ir geranoriški“,– pasakojo apie pirmąją sūrių šventę pašnekovė.

Jeigu pirma sūrių šventė įvyko spontaniškai, tai vėliau dar dešimt metų organizavusi šias šventes kultūros centro direktorė stengėsi sugalvoti vis kokį nors naują renginio akcentą. Šeimininkės pačios buvo kūrybingos ir sugalvodavo, kaip kuo įvairiau pateikti sūrius, kad ir pačioms būtų paslaptis, ir žmonės liktų nustebinti. Vartydama savo perduotą bendruomenės centrui metraštį, Z. Ilgūnaitienė rodo ir pasakoja, kiek daug idėjų įgyvendino per šias šventes – čia išrinktas ir gražiausias sūris, ir išradingiausias, didžiausias ir dar daug sūrių nominacijų būtų galima vardinti. Taip pat švenčių organizatorė pasakoja, kaip su savo darbščiosiomis šeimininkėmis ne tik Ritinių šventėse sublizgėjo, bet ir daug keliavo po Lietuvą, garsindamos mūsų kraštą įvairių švenčių metu.

Po tokių turiningų metų kultūros centro vadovei teko atsisveikinti su savo pareigomis. Taip pat ir sūrių šventės organizavimą perdavė į bendruomenės rankas. Tačiau ir dabar septintą dešimtį baigianti Z. Ilgūnaitienė nesėdi vietoje ir pasakoja, kad veiklos jai netrūksta. Dabar, kai turi  laisvo laiko, ji keliauja po  Lietuvą, lanko įvairius renginius, dalyvauja koncertuose, šventėse.

„Jeigu man duotų vairuotojo pažymėjimą, tai nežinau, kur  nukeliaučiau ir ką dar nuveikčiau. Kiek daug galima pamatyti įdomių dalykų čia,  savo tėvynėje“,- su entuziazmu pasakoja Z. Ilgūnaitienė,visai neseniai, vos prieš porą metų, baigusi Marijampolės Trečiojo amžiaus universitetą, kur įgijo psichologo specialybę.

Prisiminusi pastarųjų metų įvykius ir patirtus įspūdžius, buvusi kultūros centro vadovė sako, kad vis dėlto maloniausia gyvenime yra kažką gražaus padaryti dėl savo kaimo žmonių.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos