Tai buvo nelygių jėgų karas, kurį mes, lietuviai, prieš 25-erius metus laimėjome. Išlaukėme, iškentėme, išdainavome, išjautėme savo laisvę. Norint prisiminti vieningą Lietuvos piliečių siekį apginti atkurtos valstybės nepriklausomybę, Sausio 13-ąją surengtas atviras rajono savivaldybės tarybos posėdis – minėjimas ir iškilmingas koncertas. Prieš tai dieną daugelyje rajono vietų degė Atminimo laužai, rengti minėjimai, dalintasi prisiminimais.

Vilniaus laužai amžiams liks istoriniuose puslapiuose, kaip ir tie 14 gynėjų, žuvusių mūšio lauke už mūsų tėvynės laisvę, už tautos ateitį. Amžiams atmintyje liks prisiminimai ir tiems, kurie tuo laiku stovėjo prie televizijos bokšto, gynė Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Apie tai, ką prieš 25-erius metus išgyveno būdami prie Seimo,  renginio vedėjai, Šakių „Varpo“ dramos studijos artistai, kvietė papasakoti šakiečius pareigūnus – Šakių šaulių kuopos vadą Rimantą Simokaitį, buvusį pasienio užkardos vadą Antaną Albrektą, tarnaujantį pasienio pareigūną Ramūną Žvirblį, buvusį pasienio užkardos vadą Algimantą Stepulaitį, tarnaujantį pasienio pareigūną Algį Vaitkevičių, buvusį pasienio užkardos vadą Redą Juškaitį, Kudirkos Naumiesčio Šaulių kuopos vadą Antaną Varankovą.

Mamos „laidojo“ sūnus

R. Simokaičiui su nemaža grupe šakiečių tuo metu teko būti Seimo rūmų viduje. Jie suprato, kad kita agresorių ataka bus nukreipta būtent čia ir šansų išgyventi praktiškai nebus. Tad su kitu šakiečiu tiesiog dalijosi mintimis, kaip norėtų numirti.

„Buvo paprastas noras, kad nužudytų iš karto, kad nepradėtų daužyti automatų buožėm, spardyti. Paprasčiausiai nužudo – be kančios. Baimės nebuvo. Nepamenu. Gal nusivylimas, kad buvome pakankamai jauni“, – prisiminimais dalijosi Šakių šaulių kuopos vadas.

Jis jau tuomet neabejojęs, kad Lietuva bus laisva, tik apgailestavo, kad jiems to neteks pamatyti. Laimė, išėjo kitaip. Ne tik R. Simokaitis, bet ir daugelis kitų, stojusių už laisvę, gyvena nepriklausomoje šalyje ir gali ja džiaugtis. Įvykių dalyvis prisiminė ir dar vieną asmeninį išgyvenimą. Kad būtų palaikomas ryšys su namais, jiems buvo leidžiama paskambinti laidiniu telefonu. Po kruvinųjų įvykių naktį R. Simokaitis nusprendė to nedaryti manydamas, kad tėvai tiesiog miega. Visgi nerimui nelėgstant, paryčiais surinko namų telefono numerį.

„Atsiliepė mama. Aišku, su emocijomis. Sako, aš iš lauko, su naktiniais visą naktį pravaikščiojau – tavo laidotuves planavau. Ar ji išskirtinė mama? Man taip, kadangi mano. Bet, manu, buvo tūkstančiai tokių mamų, kurios „laidojo“ mus toj nelygioj kovoj“, – jautrų pasisakymą baigė R. Simokaitis.

Šalia rūmų 1991 m. buvęs A. Varankovas ne tik dalijosi prisiminimais, bet ir išreiškė nusivylimą, kad dabar jie tiesiog niekam nereikalingi. „Vakar visi buvome Seime. Kalbą pasakė Seimo pirmininkė ir kameros išsijungė. Mes niekam nereikalingi“, – teigė naumiestietis.

Sausio 13-oji, o ne liepos 6-oji

 „Manau, būtent Sausio 13-oji, o ne vasariška liepos 6-oji yra tikroji Valstybės diena, į kalendorius įrašyta laisvės gynėjų krauju, o ne istorikų kabinetuose sugalvota Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena“, – savo pranešimą pradėjo istorijos mokytojas Darius Jakavičius.

Nors tuomet jis buvo septyniolikmetis, puikiai pamena, kaip beginkliai pasirodė stipresni už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Jis atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, kad tuomet didžiavomės savo valdžia. Dabar, deja, to nėra. Pasak pedagogo, galime visaip ją keikti, ieškoti ydų, bet ne kiekviena tauta gali pasigirti politikais, kurie liko su ja net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje. Jis sako nesuprantantis, kas mums pasidarė, kad viskas, ką mes šiandien turime, už ką kovojome, atrodo lyg savaime suprantamas dalykas. Ir dar retoriškai klausiame – ką mums Lietuva davė? Gal laikas užduoti klausimą sau: ne ką man gali duoti, bet ką aš galiu duoti savo valstybei? Visgi D. Jakavičius įsitikinęs – niekada Lietuvoje nebuvo geriau gyventi nei dabar!

„Iš septynių milijardų pasaulio žmonių, bent trys–keturi milijardai pasikeistų su mumis vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar vienas–du milijardai žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis. Kenčia alkį, šaltį, sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotą valdžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodami žvelgia į ateitį ir tikisi, kad ir jie kada nors gyvens taip, kaip dabar gyvename mes“, – teigė istorijos mokytojas. Jis įsitikinęs, kad dabartinė Lietuva pranoksta daugelio anuometinių svajonių Lietuvą.

Svarbiausia, kad būtų išsaugota tai, kas taip sunkiai iškovota prieš 25-erius metus. Tai priklauso nuo mūsų jaunosios kartos, nuo kiekvieno iš mūsų.

Neįprasta minėjimo forma

Mylėti Lietuvą savyje, o ne save Lietuvoje ragino vicemeras Edgaras Pilipaitis. Už iškovotą laisvę dėkojo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų seniūnas Vaidas Balčiūnas, meras Juozas Bertašius, Darbo partijos ir jaunimo vardu pasisakė Tautvydas Šukys. Jungtinės opozicinės frakcijos seniūnas Bernardinas Petras Vainius teigė, jog nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų visiems aiškiai ir garsiai reikia pasakyti, kad tautą kovoti už laisvę sutelkė tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šį politiko teiginį palydėjo susirinkusiųjų aplodismentai. Sveikinimo žodžius tarė ir Seimo nariai Mindaugas Bastys, Arvydas Vidžiūnas. Pastarasis atkreipė dėmesį, kad nepamena rajone tokios tikros, jautrios Sausio 13-osios, kokia buvo šįkart. Nepamena ir tokios minėjimo formos. Tai neįprasta. Tačiau ir sukaktis neįprasta – 25-eri laisvės metai. Daugelis kalbėjusiųjų to meto įvykius prisiminė su ypatinga pagarba, jausmu. Apie laisvę, jos sampratą kalbėjo kaip apie ypatingą, trapią ir neįkainojamą vertybę.

„Svarbu, kad Lietuva liktų širdyse. Ji mūsų rankose ir jos niekam neatiduosime“, – konstatavo M. Bastys.

Tarybos nariai prie inscenizuotų barikadų padėjo raudonų gėlių žiedus kaip padėką ir pagarbą už paaukotas gyvybes.

Po atviro rajono savivaldybės tarybos posėdžio – minėjimo vyko iškilmingas koncertas, kurio metu pasirodė meno mokyklos moksleiviai bei rajono kolektyvai.

Vyks į Briuselį

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Šakių skyrius dar gruodžio pradžioje paskelbė atvirlaiškio konkursą „Jeigu yra Juodoji teisė pulti, tai turi būti Baltoji teisė gintis“, skirtą paminėti Sausio 13-ąją. Konkursas buvo skirtas 5–10 klasių moksleiviams. Konkurso organizatorė Violeta Simonavičienė pripažino, kad tema buvo sunki ir ji būtų apsidžiaugusi kad ir trimis dalyviais. Tačiau jų buvo daugiau. Konkurse dalyvavo 13 vaikų, tačiau viena moksleivė pateikė du darbus, tad komisija geriausią rinko iš 14 piešinių.

„Konkursas paskelbtas prieš smagų kalėdinį laikotarpį, tad susikaupti ir galvoti tokia rimta tema, buvo sudėtinga. Be to, tai ta žmonių karta, kuri nematė Sausio 13-osios įvykių“, – mintimis apie konkursą dalijosi V. Simonavičienė.

Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu buvo apdovanoti visi atvirlaiškio konkurso dalyviai, o nugalėtoja paskelbta Vaiva Frančiakaitė. Jai įteikta kelionė į Briuselį, kur galės vyksti su savo dailės mokytoju Algimantu Vorevičiumi. Kelionę šakietei įsteigė europarlamentaras Algirdas Saudargas. „Ten daug Europos, bet reikia daugiau Lietuvos“, – sveikindamas nugalėtoją sakė A. Vidžiūnas.

Nugalėtoja tikino, nors pati tiesiogiai neišgyveno to laikmečio įvykių, tačiau emociją jaučia iš pasakojimų.

„Kai mokytojai ar artimieji apie tai pasakoja, persiduoda ta baimė, nejaukumas, Laisvės troškimas“, – teigė V. Frančiakaitė.

Visi atvirlaiškio konkurso darbai eksponuojami Šakių rotušėje. Čia atidaryta ir paroda „Laisvės barikados“, kur 1991 metų įvykiai užfiksuoti Vido Venslovaičio ir Viktoro Vilčinsko fotografijose.

Degino laužus

Sausio 13-oji jau buvo pradėta minėti išvakarėse, kai tiek Šakiuose, tiek daugelyje seniūnijų buvo uždegti Atminimo laužai, prie jų susirinkusieji dalijosi prisiminimais, dainavo. Juk būtent daina buvo lietuvius jungianti gija prieš 25-erius metus. Vienas iš tarybos posėdžio – minėjimo vedėjų teigė matęs įrašus, kai žmonės net sužeistais, kruvinais veidais tiesiog stovi, linguoja ir dainuoja. Neapsakomas bendrystės jausmas. „Eina sau, kaip geras. Pagalvojau“, – renginio metu pripažino jaunas moksleivis Domantas Starkauskas.

Kudirkos Naumiestyje uždegta net 14 laužų. Juk būtent tiek jaunų žmonių kruviną Sausio 13-ąją už Lietuvos laisvę paaukojo savo gyvybes. Čia tradiciškai atidaryta ir Meno mokyklos auklėtinių piešinių paroda „Mes – laisvės vaikai“. Kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė džiaugėsi, kad jaunimas piešiniuose vaizdavo ne tik tankus, bet šviesiomis spalvomis perteikė šiandienos laisvės sampratą.  

Sausio 13-osios rytą rajono įstaigose, organizacijose, namuose dešimčiai minučių buvo užgesintos šviesos ir uždegtos žvakelės – taip rajono bendruomenė prisidėjo prie pilietinės Sausio 13-osios akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.    

Tradicinis bėgimas

Sintautų bendruomenė jau vienuoliktus metus Sausio 13-ąją mini organizuodami 6 km  bėgimą. Šiemet bėgime užsiregistravo 70 įvairaus amžiaus dalyvių. Visi jie įveikė trasą ir buvo apdovanoti medaliais. Merginų grupėje iki 14 m. pirmąją vietą užėmė Gabija Varankovaitė, antroji likoViktorija Prapuolenytė, trečioji – Raminta Šuopytė. Vaikinų grupėje iki 14 m. greičiausias buvo Mantvydas Karušis, antrasis – Tomas Grybas, trečiąją vietą laimėjo Ernestas Ulvidas. Merginų ir moterų (15 m. ir vyresnių) grupėje pirmąją vietą užėmė Justė Kamaitytė, antrąją – Marija Bondoreva, trečiąją – Diana Kamaitienė. Vaikinų grupėje nuo 15 m. nepralenkiamas buvo Nedas Makūnas, antrasis – Eimantas Karušis, trečiąją vietą užėmė Nerijus Markauskas. Kol vyko varžybos, Sintautų kultūros centro aikštėje moterys virė gardžią sriubą. Po bėgimo visi buvo kviečiami pasivaišinti sriuba ir pabūti prie Laisvės gynėjų dienos proga sukrauto laužo.