baneris leidinys

beatrice lentaAgnė NAUMAVIČIŪTĖ

Šeštadienį Ilguvoje buvo įamžintas čia gyvenusios garsios dainininkės, žinomos kamerinio dainavimo puoselėtojos, bajorų Grincevičių palikuonės Beatričės Grincevičiūtės atminimas – atidengta memorialinė lenta. Tądien Ilguvoje dalintasi prisiminimais apie B. Grincevičiūtę bei Ilguvos dvarą – jo praeitį, dabartį ir ateitį.

Nuotr. Dainininkės Beatričės Grincevičiūtės atminimui skirtą memorialinę lentą atidengė televizijos filmų režisierė, scenaristė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė bei žurnalistas, poetas Alvydas Valenta.

Prasmingos mintys

Skambant dainai „Žvaigždutė“, kuri Balio Dvariono buvo  specialiai parašyta B. Grincevičiūtei, ir kitų jos atliktų dainų įrašams, memorialinę lentą atidengė artima B. Grincevičiūtės draugė, Lietuvos televizijos filmų režisierė, scenaristė, filmą apie dainininkę sukūrusi Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė bei žurnalistas, poetas Alvydas Valenta.

 Atidengtą lentą pašventino Ilguvos parapijos kunigas Vytautas Sakavičius. Lentoje įspaustas Grincevičių giminės herbas bei žodžiai: „Šiame Ilguvos dvaro name vaikystę ir ankstyvos jaunystės metus praleido dainininkė Beatričė Grincevičiūtė 1911–1988 m.“ Lentoje žodžiai įamžinti ir Brailio raštu, mat dainininkė turėjo regėjimo negalią. Atminimo lenta pagaminta dviejų tautų dizainerių – lietuvių ir latvių – iš švediško granito.

Labdaros ir paramos fondo „Beatričės namai“ vadovė Rasa Kiuberienė teigė, jog žmogaus brendimą nulemia daug veiksnių, Beatričei Ilguva buvo žaidimų, šeimos jaukumo, spalvų ir garsų pasaulis.

Ištikima B. Grincevičiūtės draugė J. Z. Janulevičiūtė pasidalijo prisiminimais apie iškilią asmenybę. Moteris prisiminė: jos ir B. Grincevičiūtės draugystė truko keturiasdešimt metų. Režisierei teko garbė stebėti dainininkę, kai ji pirmą kartą pasirodė scenoje.

„Koncertas vyko 1937 m., buvo labai trumpas, bet toks nuostabus... Tuo metu Lietuvoje buvo madinga dainuoti stipriais balsais. Kai koncerte buvo pranešta, jog dainuos Beatričė, visi susidomėję laukėme, nes niekas tuo metu jos dar nepažinojo. Mus tiesiog pritrenkė unikalus Beatričės balsas. Iki šių dienų mano galvoje skamba jos atliktas Michailo Glinkos „Vieversėlis“, – prisiminimais dalijosi moteris.

J. Z. Janulevičiūtė teigė, jog nuo tos dienos visa Lietuva sužinojo apie B. Grincevičiūtę. Žmonės taip pamėgo jos balsą, jog net susistabdydavo dainininkę gatvėje, kad tai pasakytų. Pasak J. Z. Janulevičiūtės, ši moteris buvo Dievo apdovanota ne tik nuostabiu balsu, bet ir nepaprastu gerumu ir nuoširdumu. Susigraudinusi B. Grincevičiūtės draugė atvirai kalbėjo susirinkusiesiems, jog liūdna stovėti prie Ilguvos dvaro sodybos namo, kuriame gyvena tik B. Grincevičiūtės sapnai. Moteris prisiminė tuos laikus, kai Ilguvoje koncertuodavo pasaulinio lygio muzikantai, o aplink gyvenę žmonės atvėrę savo namų langus tiesiog negalėdavo atsiklausyti muzikos skambesio.

Vakar, šiandien, rytoj

Vėliau diskusijos persikėlė prie apskritojo stalo. Pirmiausiai buvo rodoma režisieriaus Raimondo Sipavičiaus filmo „Ji kaip daina“ ištrauka, kurioje B. Grincevičiūtė vaikšto po Ilguvą, kalba apie šį miestelį ir jame gyvenančius žmones.

Diskusijoje dalyvavo daug iškilių su Ilguva susijusių žmonių, kurie domisi ne tik B. Grincevičiūtės istorija, bet ir Ilguvos dvaru ir jo likimu. Tai architektas, paveldosaugininkas Jonas Rimantas Glemža, filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas Vaclovas Bagdonavičius, dailėtyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, kultūros istorikas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas Albinas Vaičiūnas, istorijos pedagogas Benjaminas Bašalaitis, muzikologas Edmundas Gedgaudas.

 A. Vaičiūnas pasakojo, jog maždaug 1993 m. jam buvo paskambinta iš Ilguvos ir perduota šokiruojanti žinia – Ilguvos dvaro rūmus planuojama nugriauti. A. Vaičiūnas, parašęs aštuonių puslapių Ilguvos istoriją, kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl dvaro rūmų išsaugojimo. Tuomet dvaro rūmai buvo pripažinti kultūros paminklu.

J. R. Glemža pateikė savo turimą informaciją. Paveldosaugininkas pasakojo, jog istorinė medžiaga apie Ilguvos dvaro rūmus pradėta rinkti tuometiniame Paminklų restauravimo institute, kai buvo parengta istorinė apybraiža. 1993 m. tuometinis Paminklotvarkos departamentas dvaro sodybą paskelbė kultūros paminklu. Tuomet buvo parengtas projektas „Avarinio stovio likvidavimo darbai“.

„Likimas lėmė, jog 1994 m. man teko būti šio dvaro rūmuose. Marijampolėje tuo metu veikė Kultūros paveldo inspekcija. Inspektorius Algimantas Gražulis sustabdė čia pradėtus darbus. Man teko atvažiuoti gesinti įsiplieskusį „gaisrą“. Vyko didžiulės žodinės kautynės, tačiau rezultatas tenkino – Inspekcija leido toliau tęsti avarinės būklės likvidavimo darbus“,– prisiminė J. R. Glemža.

Paveldosaugininkas minėjo, jog būtų galima atgaivinti istorinį dvaro rūmų interjerą.

Specialistas džiaugėsi, jog Ilguvos dvare įsikūrusių protinę negalią turinčių senelių globos namų direktorius Sigitas Jankauskas imasi veiksmų, stengiasi, nepalieka dvaro likimo valiai. Pasak J. R. Glemžos, – svarbiausia nesustoti ir siekti dvaro rūmų atgaivinimo.

„Globos namai dvaro rūmų pastate galėtų turėti administracines patalpas, reikėtų ir muziejaus kampelio apie Ilguvos krašto žymius žmones. Užtektų vieno ar dviejų kambarių muziejiniam kraštotyriniam aspektui. Jeigu reikės kokios nors pagalbos interjero klausimais, mielai labdaringai prie to prisidėsiu“, – kalbėjo paveldosaugininkas.

Tarsi akligatvyje

S. Jankauskas trumpai papasakojo apie tai, kaip visais įmanomais būdais stengiamasi gauti finansavimą dvaro rūmų sutvarkymui.

„Globos namai jau daugelį metų rašė investicinius projektus dėl dvaro atgaivinimo. Galvojome apie poilsio, užsiėmimų kambarių ir muziejaus įrengimą. Tačiau dalyvavimas konkursuose vis būdavo nesėkmingas, lėšų nebūdavo skiriama“, – mintimis dalijosi S. Jankauskas.

Deja, gegužės 25 d. paaiškėjo: kaip į sieną atsitrenkta dar kartą – nebuvo skirtos lėšos iš Kultūros paveldo departamento. Pasak S. Jankausko, šiuo metu esama akligatvyje, tačiau nei jis, nei kiti darbuotojai nenuleis rankų, stengsis ir toliau ieškoti lėšų dvaro pastato atstatymui.

Dailėtyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė savo kalbą pradėjo pasakodama, jog Ilguvos dvaro rūmuose buvo itin vertinga dailės kūrinių kolekcija: ponų namo salone kabėjo brangiausias Grincevičių kolekcijoje A. Piotrovskio paveikslas „Krokuvos vestuvės“, A. Plauzo „Samsonas ir Dalila“, J. Kosako „Arklių gvardija“ ir kt.

Niekas nesiginčija, vienas vertingiausių dalykų atkuriant dvarus – pastatai. Tačiau vaizdas, atsiveriantis nuo dvaro terasos, yra ne ką mažiau svarbus.

„Čia yra absoliučiai autentiška vieta, vadinta Lietuvos Šveicarija. Nuo dvaro laiptelių matomi tolimiausi peizažai, kurie tęsiasi begalę kilometrų, apačioje tyvuliuoja Nemunas... Tai yra neįkainojama vertybė, kurią norint atgaivinti tereikia išpjauti medžius“, – atvirai kalbėjo moteris.

Susirinkusieji dar ilgai diskutavo apie Ilguvą, čia gyvenusius žymius žmones. Dvaro „vakar“  buvo įstabus, šiandiena – kebloka, o koks bus rytojus?

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos