Kidulių dvare pristatyta antroji Vinco Kriščiūno knyga iš serijos „Kiduliai laiko kryžkelėse“. Autorius dalinosi savo įspūdžiais, patirtais renkant medžiagą knygai, ir pasakojo apie ateities planus.

Nuo vaikystės Kiduliuose gyvenantis V. Kriščiūnas drąsiai gali būti vadinamas Kidulių istorijos metraštininku. Kol archeologai delsia tyrinėti Kiduliuose dūlančius istorinius objektus, nuo išnykimo jis saugo gyventojų prisiminimus. Pirmąją knygą „Kiduliai laiko kryžkelėse“ jis išleido 2013 m. Šią knygą-albumą autorius skyrė ieškantiems gilesnio Kidulių valsčiaus bendruomenės kūrimosi, brendimo ir vystymosi supratimo.

 

V. Kriščiūnas pabrėžė, kad šio unikalaus kūrinio tikslas buvo ieškoti vienijančių ryšių ne istoriniuose archyvuose, o būtent vietinių gyventojų albumuose, taip bandant suprasti, kokia buvo toji bendruomenė, parodyti jos unikalumą, kaip ji augo, brendo, išliko, ką norėjo išsaugoti, kas jai buvo svarbu ir reikšminga, ką ir kaip ji fiksavo nuotraukose. Atsakymo ieško pateikdamas dokumentus ir vertingesnes 1905–1950 m. laikotarpio nuotraukas, rastas šeimyniniuose albumuose. Dvidešimtyje skyrių paliečiamos įvairios temos: Nepriklausomybės kovos, bažnyčia, mokykla, Nemunas, paštas, tautiniai rūbai, vestuvės, muzikantai... Jų visuma leidžia dirstelėti į ankstesnių kartų kiduliečių būtį ir buitį, pažinti madas, užsiėmimus, o svarbiausia – jų išgyventus istorinius momentus, kurie klojo pamatus dabarčiai. V. Kriščiūno užrašyti pasakojimai ir asmeninės įžvalgos labai praturtina pateiktą vaizdinę medžiagą.

Knygų apie senuosius Kidulius autorius tiki, kad savo istorijos žinojimas suteikia tą neišmatuojamą jėgą, stiprybę, kokios nesuteiks žinios apie kitus kraštus ir jų praeitį. Jis pripažįsta, kad ši knyga-albumas nepretenduoja į istorines gelmes, nes nuotraukos yra nepalyginamai vėlesnis išradimas nei siekia Kidulių istorija, tačiau yra bene vienintelis likęs apčiuopiamas istorijos liudytojas. Būtent todėl jis dėkoja visiems kiduliečiams, šiame ir kituose kraštuose esantiems, talkinusiems ir padėjusiems rinkti nuotraukas, pasidalijusiems savo atsiminimais.

Pasak Vinco Kriščiūno, liūdina vyresniųjų žmonių požiūris į šį asmeninį istorinį paveldą. Gajus įsitikinimas, kad jei niekas neatsimena jose pavaizduotų žmonių, vietovių, mirusių žmonių nuotraukų nereikia saugoti, todėl daug vertingos medžiagos buvo sudeginta. Ko gero, ši knyga leido kiduliečiams suprasti savo asmeninės istorijos vertę, paskatino saugoti turimas nuotraukas, domėtis jų metrika ir istoriniu kontekstu. Nors autorius knygoje pasakoja apie menką fotografijos svarbą Kiduliuose nagrinėtu laikotarpiu, nekyla abejonių, kad dabar būtent jis yra vienas produktyviausių krašto foto metraštininkų ir jo su žurnalistiniu smalsumu užfiksuota medžiaga įgyja ypatingą išliekamąją vertę.

Monika Būblaitytė