baneris leidinys

cepaityteLina POŠKEVIČIŪTĖ

Valstybės dienos išvakarėse buvo paminėtos nepriklausomos valstybės kūrėjų sukaktys: 150-osios spaustuvininko Saliamono Banaičio ir vyskupo Justino Staugaičio gimimo metinės ir 130-osios Jono Vailokaičio gimimo metinės. Aplankytos jų tėviškes, o Šakių viešojoje bibliotekoje vyko jų atminimui skirtas vakaras, į kurį atvyko zanavykai iš Vilniaus bei Panevėžio, J. Vailokaičio, J. Staugaičio giminės, gausiai dalyvavo mūsų krašto šviesuomenė.

Nuotr. Jono Vailokaičio draugijos narė, aktorė Alvyda Čepaitytė sakė, kad du broliai – Jonas ir Juozas Vailokaičiai – buvo tikri idealistai.

S.Banaičio darbai Šakiams
 
Renginyje dalyvavęs monografijos apie S. Banaitį autorius Povilas Baršys, primindamas Vasario 16-osios signataro biografijos faktus, sakė, kad S. Banaitis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Kaune, bet nuolatos sugrįždavo į savo tėviškę – Vaitiekupių kaimą (Sintautų valsčius). Jis buvo vienas aktyviausių knygnešių Šakių krašte, septyniolikmetis gretimuose kaimuose jau platino pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, kurį skaitydavo jo motina, lietuviškas knygas. Jis anksti pajuto verslininko gyslelę: įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje, Lukšiuose. Iš Lenkijos parsivežęs pieno separatorių tėviškėje su juo bandė modernizuoti pieno ūkį. Pasak P. Baršio, vienas iš svarbiausių S. Banaičio darbų – 1905 m. Kaune įsteigta spaustuvė. Kad ją išlaikytų, jis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose.

„S. Banaičio spaustuvė buvo lietuvybės tvirtovė. Apie spaustuvę sukosi Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas“, – sakė P. Baršys. Primindamas 1918 m. vasario 16 d. įvykius, kuomet S. Banaitis kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, S. Baršys pasakojo, kad S. Banaitis, nors ir turėjo teisę pirmas pasirašyti Aktą, vietą užleido Jonui Basanavičiui.

Vykstant Nepriklausomybės kovoms, 1919 m. S. Banaitis buvo paskirtas Šakių apskrities viršininku, čia suorganizavo 120 vyrų savanorių, pasiuntė juos į Kauną, į Lietuvos kariuomenę.

Baigdamas P. Baršys pacitavo Prano Dovydaičio žodžius: „S. Banaitis savo darbais prilygsta didiesiems mūsų tautos vyrams. Jam nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo. Bet jis, būdamas ištikimas savo Kūrėjui, paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus.“

Broliai Vailokaičiai

Išgirsti gyvą pasakojimą apie brolius Joną ir Juozą Vailokaičius vakaro dalyviai galėjo iš aktorės, J. Vailokaičio draugijos narės Alvydos Čepaitytės.

„Šiandien noriu kalbėti apie finansininką Joną ir kunigą Juozą Vailokaičius, gimusius Pikžirnių kaime (Sintautų valsčius), kurie kartu keliavo per gyvenimą. Juodu abudu dalyvavo nepriklausomos Lietuvos kūrime. Iš tų dvidešimt vyrų jie buvo vieni iš jauniausių. Ir tie jaunuoliai kuria Lietuvą, nors labai sunku buvo. Lietuva nualinta carizmo, po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo baisi ubagystė, bet jie ėjo kurti Lietuvos“, – pradėjo pasakojimą A. Čepaitytė.

Pasak jos, Juozas buvo idėjų generatorius, o Jonas – tų idėjų vykdytojas. A. Čepaitytė vardija jų nuveiktus darbus: pirmiausia pradeda kurti „mūrinę Lietuvą“ – atidaro plytų ir čerpių įmones, vieną jų Gelgaudiškyje. Vailokaičiai Lietuvos ūkio banko įkūrėjai, plėtoja cukraus, metalo pramonę. Jie remia stipendininkus, užsiima kita labdaringa veikla.

„J. Vailokaičio darbai buvo brandūs, teisingi, reikalingi Lietuvai, nes šalia ėjo tikėjimas, šalia visada buvo brolis kunigas. Manau, ir šiandien tikėjimas gali duoti kiekvienam lietuviui tvirtumą, nuostatas, moralę“, – įsitikinus A. Čepaitytė.
A. Čepaitytė apgailestavo, kad Vailokaičių likimas susiklostė liūdnai, bet pasidžiaugė, kad pagaliau mažą dalelę pagarbos signatarams jau atidavėme šiandien.

Tarnavo dviem vėliavoms

Vyskupo Justino Staugaičio iš Tupikų kaimo (Žvirgždaičių valsčius) veikla mūsų krašte prasidėjo nuo 1906 m., kuomet buvo paskirtas Lekėčių parapijos klebonu. Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, pristatydamas šį iškilų zanavyką, pabrėžė, kad J. Staugaitis kūrė valstybę per kalbą, nes tik ja lietuviai ir galėjo didžiuotis. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje J. Staugaitis, įkvėptas savo mokytojo Petro Kriaučiūno, renka lietuviškus žodžius, dainas, kurias kartu su mokytoju dainuoja. Vadovaujasi aušrininkų šūkiu: „Žmonės, nepažįstantieji istorijos, visą laiką lieka vaikai.“ J. Staugaitis, būdamas palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dešiniąja ranka, sykiu telkė ir atnaujino bažnyčią Lietuvoje ir ypač provincijoje.

„Laiminga valstybė ir jai sekasi, jei žmogus gali tarnauti bent dviem vėliavoms – tautos ir Dievo, J. Staugaitis toks ir buvo“, – sakė A. Vidžiūnas.

Apie mūsų krašto šviesuolius kalbėjęs Lukšių parapijos klebonas Vytautas Juozas Insoda sakė, jog tautiškoje giesmėje Vincas Kudirka žodžio Dievas nemini, bet jis rašo žodį – vienybė. „Visi tebūna viena“, – sakė ir Kristus.

„Kaip šiandien giedame himną, kaip juo gyvename ir kaip vykdome jo valią?“ – klausė užbaigdamas prisiminimų vakarą kunigas V. J. Insoda.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos