Vasarišką pavakarę riedame į Bundzų kaimą pas Saulių ir Jūratę Arštikaičius. Bičiulių jiems netrūksta, aplink telkiasi ratas žmonių, kuriems rūpi bendri dalykai, kaip išmokti gyventi harmoningai.

Vieniems šios šeimos gyvenimo būdas atrodo keistas, kitiems savas. Čia naktimis liepsnoja laužai, netyla pašnekesiai apie vidines patirtis, Jūratė panirusi į sąmoningo kvėpavimo atradimus, Saulius – mišką, keliones dviračiais. Esame vieni iš daugelio sodybos svečių. Prieš kelias savaites, suviliotas šeimininko muzikavimo, čia atklydo net barsukas, mūsų akyse po kiemą liuoksėjo zuikutis.

Senos statybos pilkas namelis atgimęs dvasinio tobulėjimo keliu einančių šeimininkų rankose. Išgriovus nereikalingas pertvaras jame dingo senovinių būstų ankštuma. Koklinės krosnys ir balkių sienos čia dera su psichologinėmis knygomis, iškabinėtais šiaurės Australijos aborigenų pučiamaisiais instrumentaisdidžeridū, kuriais groja Saulius. Tarp viso to ir sovietmetį menantys baldai neatrodo nykiai. Kambaryje sruvena smilkalų kvapas, o jaukiai su kavos puodeliais įsitaisę šeimininkai pasakoja, kaip ėjo tobulėjimo keliu.

Kardinalūs pokyčiai

„Anas pasaulis tiesiog dingo“, – prisipažįsta Saulius Arštikaitis. Kitoks gyvenimas jam atsivėrė, kai prieš kelerius metus išeities iš apnikusių problemų ėmė ieškoti Sąmoningumo mokykloje. Čia surado pagrindinius gyvenimo dėsnius ir dvasinę ramybę.

Žiūrint į šį ramų, atletišką, įdegusį vyrą, susirišusį pusilgius plaukus į uodegą, sunku patikėti, kad prieš kelerius metus jis mėgo kilnoti stikliuką.

„Aš toks, kaip dabar, nebuvau niekad. Visada kažko ieškojau, nervinausi, kad negaunu, gyvenau nuolatiniame strese. O kaip sovietmečiu mes įveikdavome stresą? Alkoholiu. Kai prasidėjo traumos, problemos darbe ir šeimoje, paklausiau savęs, kas negerai? Tai buvo virsmo pradžia“, – prisimena Saulius.

„Niekas tiek laiko nepraleido sąmoningumo stovykloje, kiek aš. Gal dėl to absoliučiai pasikeitė visi jausmai. Neliko pavydo, aš daug ramesnis, nesiginčiju. Iš tiesų tapau kitu žmogumi. Visa, kas gera, liko, tik daug stipriau, o kiti dalykai išnyko. Tiesiog skrajojau“, – pasakojo Saulius.

Nebijo palikti sistemos

Saulius įprastą žmogaus gyvenimą – darbas, mokesčiai, mokykla, visuomenės reikalavimai – vadina sistema. „Sistema mane dar laiko, bet ateis laikas, kai nedirbsiu kitiems“, – sakė ketinantis imtis medžio apdirbimo amato Saulius. Jis jau išėjo iš darbo, statosi dirbtuvę, nusipirko medžio stakles.

„Aš nedrebu dėl pinigų. Kam reikalingas tas finansinis stabilumas? Mokesčiai, kuriuos moku, – tai elektra. Vanduo iš šaltinio, kanalizacija – lauko tualetas. Aš nesiparinu, kad neturiu grindų laminato ar kad dulka iš balkių“, – kalbėjo vyriškis. Jam paantrino ir žmona:„Pinigų viskam užtenka. Jei nesusirandam, iš kur jų gauti, vadinasi, mums jų tiek ir nereikia.“

„Ištisus metus praleidžiu miške. Prisirenku ragų, medžio šakų, nuolaužų. Tereikia apšveisti, išryškinti gamtos jau sukurtą grožį. Svarbiausia – nešdamas iš miško visada padėkoju už gautas dovanas“, – pasakojo Saulius.
Jis prisimena juokingą nutikimą: „Aš iš medžio drožinėju grybus. Kartą važinėjant dviračiu šovė mintis, kodėl man nenuvežus jų atgal į mišką? Nuvežu ir išdėlioju po medžiais.  Po kokios savaitės grįžtu į tą pačią vietą. Žiūriu, girininkas. Pakalbinau, trumpai pašnekėjom ir atsisveikinom. Nutolus penkiolika metrų jis mane šaukia: „Gal grybus droži?“ Prisipažino, kad per gyvenimą miške rasdavo visko, bet tokių dalykų  ne.“

Kūnas pats pasako, ko reikia

Saulius viską sau leidžia, nestato savęs į rėmus. „Jei aš noriu pelėsinės dešros, nusiperku ją ir suvalgau. Kūnas pats pasiprašo. Jis padiktuoja, ką valgyti, kokio rūbo, apavo nori. Didžiulė vertybė, kai galiu pabūti vienas. Kai nuramini protą, atsiskleidžia gamta, kuri tau viską duoda pigiausiu ir lengviausiu būdu, tik mokėk pasiimti“, – kalbėjo vyras.  

Saulius labai mėgsta dviratį. Važiuoja juo į pajūrį, planuoja kelionę aplink Lietuvą. „Mane tiesiog prikaustė šis užsiėmimas. Ne tiek dėl sporto, kiek dėl kelionės jausmo“, – pasakojo Saulius.

Meilės vingiai

Besišypsanti pora atvirai kalba ir apie savo santykius. „Buvo laikas, kai gyvenom kaip šuo su kate. Metus praleidom atskirai, bet vis tiek viens be kito negalėjom – susitikdavom. „Centre“ į pasimatymą einu, raudonuoju lyg pirmą kartą. Tada supratau, kad laikas susitvarkyti su alkoholiu“, – palietė opiausią praeities klausimą Saulius.

Jūratė ir pati nesikrato atsakomybės dėl to, kad vyras gėrė. „Štai, aš tokia protinga, graži... Bet tai kaip aš tada pasiėmiau tokį atsilupusį vyrą? Pasakiau sau: „Bet pala, juk kai mes susipažinom, tai jis negėrė! Tai su manim jis toks pasidarė. Ir staiga, visada kaltinusi kitą, pagalvoji, kad tai tu čia ta žiurkė“, – nebijo savęs aštriai paironizuoti Jūratė.

Šakių vaikų dienos centro vadovė, Pažinimo studijos lektorė ir steigėja teigia, kad jos charakteris gana valdingas. Ji nebijo pasakyti, kad mėgo ir balsą pakelti, ir pavadovauti: „Moterys dabar visai neturi nuolankumo, jos geriausiai žino, ką ir kokiu būdu geriausiai reikia atlikti, o vyrai tik pastumdėliai.“

Suvokusi, jog reikia keistis, pradėjo mąstyti, ką daryti. „Susėdome ir pasikalbėjome, kad taip, kaip iki šiol, gyventi jau neina. Ėmėm mokytis gyventi kitaip“, – pasakojo Jūratė.

Taip atsirado Sąmoningumo mokykla, meditacijos, kurios pakeitė Sauliaus gyvenimą. „Atsirado meilė miškui, meilė moteriai, suvokimas, kad ji ne tik sekso objektas. Kitos mintys, kitos spalvos.Mano svajonės pildosi, ypač tada, kai lioviau gerti. Nei žmona, nei vyras nėra nuosavybė, – kai tai supranti, visiškai paleidi. Mūsų vaikai dideli, tai turi reikšmės. Dabar visiška laisvė“, – kalbėjo vyras.