baneris leidinys

partizanu kapaiSima KAZARIAN

Nieko nestebina, kad nuo sovietinių laikų miesteliuose matome tvarkingai prižiūrėtas sovietų karių kapines. Atiduoti mirusiems pagarbą – mūsų žmogiška pareiga. Tiesa, kad ji įvykdyta, nuopelnas režimo, kuris šiuo klausimu neleido rinktis. Tačiau kaip mums sekasi dabar jau laisva valia – demokratinėje valstybėje – pagerbti kovotojus, kurie kovodami su sovietiniu režimu žuvo už Lietuvos laisvę?

Nuotr. Šių Lukšiuose esančių partizaninių kovų dalyvių kapaviečių įamžinimu susirūpino Vilniaus zanavykų bendrija.

Išeina paskutiniai liudininkai

Kur ieškoti partizanų, jų ryšininkų ir kitų rezistencinių kovų dalyvių palaidojimo vietų? Daugelį jų vis dar gaubia paslaptis. Tiesa, laikas prastas sąjungininkas – mūsų kaimuose ir miesteliuose gyvenantys liudininkai skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas, sunkiai serga, vis mažiau atsimena.

Svarbu, kad duomenys apie inventorizuotas ir neinventorizuotas rezistencinio judėjimo vietas būtų saugomi ne vietinių žmonių pasakojimuose ir galvose, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Faktai atrenkami gryninant liudijimus, archyvinę medžiagą.

Kad kapavietėmis  būtų pasirūpinta, jos turėtų būti įtrauktos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau dalis duomenų guli vietinės reikšmės kraštotyrininkų stalčiuose, senose kasetėse ir knygose plonais viršeliais, kurias sunku ir išleisti, ir parduoti.

Parodė iniciatyvą

Lukšių miestelyje už bažnyčios tvoros rikiuojasi kelios kuklios kapavietės. Kadaise netoli stovėjo vadinamasis „stribynas“. Žuvusių ar žiauriai nukankintų partizanų kūnus stribai sumesdavo prie bažnyčios šventoriaus, taip siekdami įbauginti vietos gyventojus. Kovotojų kūnai būdavo laidojami čia pat iškastoje duobėje. Vietiniai žmonės, kuriems šis faktas buvo svarbus ir kurie jį žinojo, čia ateidavo ir uždegdavo žvakutes, pastatyti paminklėliai. Dalis dabartinių miestelio gyventojų šios vietos istoriją žino, dalis ne.

Vilniaus zanavykų bendrija iniciavo, kad keturių rezistencijos kovų dalyvių kapavietės būtų įtrauktos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Dabar yra nustatinėjamos jų vertingosios savybės.

Tai Lukšių miestelio kapinėse palaidoto partizano Jurgio Valčio-Viesulo kapas ir prie vakarinės Lukšių bažnyčios tvoros pusės esančios kapavietės, kuriose ilsis Prano Valčio-Šerno, Bronislavos Valtytės-Rūtos, Jono Jonikaičio-Vairo palaikai.

„Tai būtų pirmosios įmažintos partizanų kapavietės rajone. Prašome Vilniaus zanavykų bendrijos pateikti visą turimą informaciją apie Lukšių kapinėse ir prie Lukšių bažnyčios palaidotus partizanus“, – pasakojo Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyresnioji specialistė Inga Navlickienė.

Tyrimus atlieka Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinis skyrius. Tarpininkauja Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyrius.

Tyli tarnystė žuvusiems kariams

Kas turėtų prižiūrėti partizanų kapavietes? Anot I. Navlickienės, kol jos ne kultūrinio paveldo objektas, priežiūra – žmonių sąmoningumo klausimas.

Algimanta Korsakienė yra viena iš tų moterų, kurios rankos daug kartų lietė partizanų kapaviečių žemę. Ji rūpinosi kapais ne tik šalia buvusio stribyno. Lukšių kapinėse,  kur partizanų kūnai būdavo atvežami ir užkasami, jos iniciatyva stovi paminklas. Be to, moteris įvardija dar vieno partizano – Prano Venio kapą, kurio įamžinimu pasirūpino.

Sovietmečiu moteris šiuos kapus prižiūrėdavo tarsi praeidama, po Nepriklausomybės atgavimo, kaip pati sako, „jau normaliai“. Paklausta, ar nebijojo, atsako lakoniškai: „Daug ko bijojai tuo laiku.“

Ji sakosi apie partizanų palaidojimo vietas sužinojusi iš vyresnių žmonių ir tų, kurie kasė duobes, pasakojimų. „Praną Venį laidojo viena mama. Jis buvo pamestas prie Lukšių bažnyčios. Mama jį atvežė karučiu į Lukšių kapines. Duobę kažkas padėjo iškasti“, – pasakojo A. Korsakienė. Ji nepažinojo nė vieno gyvo partizano, bet atmintyje išlikę jų negyvų kūnai.

Partizanų įamžinimas rūpi ir Lukšių miestelio seniūnui Vidui Cikanai. „Aš pripažįstu, kad partizanų kapaviečių įamžinimo tema yra tikrai skaudi. Reikia kapitališkai sutvarkyti partizanų kapus. Prie bažnyčios buvo pastatytas paminklas, kurį keliskart nuvertė – kai kurie žmonės vis dar kovoja senas kovas. Žinokite, kad iš tiesų dar daug kas vos ne iki šiol bijo kalbėti tomis temomis“, – sakė V. Cikana. Lukšių seniūnas jautrus istorinės atminties ženklams, jo iniciatyva šioje srityje nuveikta daug darbų. Tai ir koplytėlė tremtiniams, kryžiai, rūpintojėliai ir kiti atminties ženklai svarbiose vietose.

Ką mes galime padaryti?

Anot specialistės, daug kas norėtų žinoti, kur palaidoti partizanai, ryšininkai ir kiti rezistencinio judėjimo dalyviai, tačiau tai yra iššūkis. „Vietiniams žinomos tos kapavietės, bet tik jiems. Duomenys mums nepateikti. Kadangi nėra susistemintos medžiagos, kapavietės negali tapti kultūrinio paveldo objektu“, – teigė I. Navlickienė.

Čia iškyla vietinių žmonių indėlio svarba. „Visi norintys, kaip ir Vilniaus zanavykų bendrija, gali pateikti Kultūros ir turizmo skyriui prašymą dėl kapaviečių įtraukimo į kultūros vertybių registrą. Mes nukreipsime prašymą į Kultūros paveldo departamentą. Tačiau žmonės turi surinkti kiek įmanoma daugiau medžiagos ir liudijimų, kad pagrįstų to reikalingumą“, – teigė I. Navlickienė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos