baneris leidinys

paroda dvigubaSima KAZARIAN  

Zyplių dvaro oficinoje atidaryta įdomi, labai asmeniška paroda, kuriai pagrindą davė metus besitęsianti dviejų menininkų – kalvio Valdo Paukščio ir grafikės, dailininkės, rašytojos Lolitos Braza – draugystė.

Nuotr. „Netelpu savy. Aš reiškiuosi per žodį, per kalbą, per mintį, per vaizdą“, – sako Lolita Braza. Valdas Paukštys teigia, kad kalbėti nemėgsta, geriau už jį tai daro darbai.

Lukšietis Valdas Paukštys čia eksponuoja savo kalvystės ir tekstilės darbus, sukurtus paskutiniaisiais metais. Ar juos vienija bendra tema? „Jei kalbant iš labai labai labai toli, tai angelas. Kodėl? Tada krokodilas. Bendriau, nueikim ir pažiūrėk, man yra lengviau daryti, nei kalbėti“, – kvietė į parodą V. Paukštys, šiemet švenčiantis 55-erių metų sukaktį ir skaičiuojantis 10 metų nuo tada, kai pradėjo kalviauti.

Nuėję į parodą jau randame Lolitą, kuri, priešingai nei Valdas, mėgsta kalbėti apie viską – meną, gyvenimą, praeitį...

Šiaulietė L. Braza su V. Paukščiu susipažino prieš metus vykusiame „Zyplių žiogų“ plenere.

Parodoje rodomi jos sukurti laiškų vokai, kuriuose moteris siųsdavo laiškus Valdui, tiesa, jų turinys neeksponuojamas. Vietoj to – moters ranka rašyti kiti tekstai.

Provokacija

Ji prisimena pažintį su V. Paukščiu, kai pernai pirmąkart atvykusi į Zyplius netyčia užklydo į jo kalvę nešina didžiuliais lapais, kuriuose darė frotažus: „Valdas neparodė nepasitenkinimo, maždaug, „ko tu čia atsivilkai?“. Žinot, kai pas kūrėją ateina kitas asmuo, paprastai veidas apsiniauka, kad trukdomas kūrybinis procesas. Ir apskritai, kalvė nėra ta vieta, kad galėtum kaip šalia stovėti ir kažką daryti. Taigi, aš ten nusivaliau stalą, susikroviau lapus ir pradėjau dirbti.“

Susirašinėjimas prasidėjo vėliau. „Buvo kalėdinis laikotarpis, aš vykdžiau užsakymą, reikėjo nupiešti daugybę atvirukų. Man paskambino Valdas ir aš jam pasiūliau: girdi, parašyk man. Jis man atsakė: „Niekada nerašau.“ Tai ką – tu man nerašai, aš parašysiu. Sąmoningai jį paprovokavau žinodama, kad man nėra sunku tai padaryti. Jis atsakė, kad labai lauks mano laiškų“, – prisiminė moteris.

Susijungusios stichijos

„Aš dar paprovokavau, paklausiau: ar būsi mano kūrybos klausytoju? Jis sutiko. Tai ir viskas. Valdas sugebėjo parodyti dėmesį man, kaip asmeniui. Jo santūrus pritarimas mano kūrybai ir buvo ta vedančioji linija. Pajutau, kad jis yra įdomus klausovas, pašnekovas. Man suteikė sparnus tai, kad žmogus laukia mano laiškų. O paskui sugalvojome, jog galime iš to surengti parodą. Jos pavadinimas – „Balta žinia ugnies tiltu...“ – sujungia jo kūrybos stichiją su manąja“, – pasakoja L. Braza.
„Laiškų turinys išlieka svarbus, mes nebendraujam buitinėmis temomis: ką aš valgau, kada atsikėliau, ką dariau. Ir apskritai, buitis bei rutininis gyvenimas neatsispindi mūsų bendravime: nei žinutėse, nei laiškuose, nei kalbant. Jo būsena galbūt nelabai leidžia rašyti laiškus, gal lengviau pasakyti žodžiu, padaryti, kaip jis pats sako, darbą“, – teigia L. Braza.

Pats V. Paukštys moteriai atsiuntė tik vieną laišką – metalinę dėžutę, kuri taip pat eksponuojama parodoje.

„Seneliui į kaimą“

Pirmuosius laiškus L. Braza parašė seneliui į kaimą. „Kaip matote, viskas susiję labai glaudžiai. Aš mačiau, kaip senelis laukdavo mano laiškų, atsakydavo. Paskui, matyt, reiškėsi neramus mano charakteris: veržtis bendrauti, lipti per save, per žodį, pradėjau rašyti pusseserėms, draugams visoje Lietuvoje... Man buvo nesvarbu – atsakys, neatsakys“, – sakė menininkė.

L. Brazai įkvėpimu tapo ir Leonardo Gutausko knygelė, kurią perskaitė būdama šešerių. „Pamačiau, kad tai dailininkas ir rašytojas viename ir man taip trinktelėjo per galvą – visam gyvenimui. Pati panorau tokia tapti. Ir tą slaptą svajonę vilkau per visą gyvenimą. Ko gero, dabar aš esu labiausiai priartėjusi prie jos“, – sako L. Braza, kuri spausdina savo kūrinius literatūrinėje spaudoje, priklauso humanitarinei studijai „Plėviasparniai“.

Pagyrimai

„Mano tikslas nėra būtinai spausdintis. Pavyzdžiui, atsikeliu 6 val. ir socialiniame tinkle parašau trumpą frazę, mintį. Mane paskatina, pagiria, visi laukia... tai yra labai vaikiška iš tikrųjų, kažką padarei, tave pagyrė, tu vėl padarei“, – šypsosi L. Braza.
L. Braza baigusi Šiaulių universiteto Dailės fakultetą ir dirba dailės mokytoja. V. Paukštys taip pat kurį laiką dirbo mokytoju. „Aš ne profesionalus amatininkas“, – sako jis. Užklaustas, kaip vertinamas rankų darbas, kalvis neturi vienareikšmiško atsakymo: „Žiūrint, kuria prasme vertinamas. Jei pagyrimais, tai tikrai vertinamas.“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos