„Mano didžiausias draugas ir mylimiausias, koks gali būti, – Aleksandras Grybinas-Faustas. Rodos, aš ir matau, kaip mes einam, kaip mes juokiamės“, – pasakoja Aldona Dailidienė apie Tauro apygardos partizanų vadą.

Nuotr. Aldona Dailidienė sako, jog nepalyginsi su dabartiniais laikais anų: „Neįsivaizduosit, kokia buvo ta pradžia gyvenimo.“

1922 m. gimusi Aldona Adomaitytė-Dailidienė rugpjūčio 1 d. šventė 94-ąjį gimtadienį. Ji prisimena nerūpestingą vaikystę iki Antrojo pasaulinio karo, kuomet buvo Lukšių valščiaus viršaičio dukra. Tuomet niekas negalėjo įsivaizduoti, kad jos tėvelis Antanas Adomaitis bus jau paskutinis Nepriklausomos Lietuvos Lukšių viršaitis, o vienas geriausių mokyklos draugų – Aleksandras Grybinas žus kovoje gindamas Lietuvos nepriklausomybę kaip partizanų vadas.

 

„Mes sykiu užaugome – jis (Faustas – aut. p.) Lukšiuose, aš prie Lukšių. Ėjova kartu į mokyklą, sykiu vaidinova, sykiu dainavome. Buvo daininkas, artistas, labai mokėjo vadovauti, organizavo būrelius, kartu statėm „Atžalyną“ ir kitus vaidinimus. Visur kartu su juo būdavau, nes mudu tokie „prieglušiai“ buvome. Aš buvau panirusi į tuos dalykus, o jisai užgimęs toks. Nors mokytojo sūnus, bet vis tiek per pamoką kokią išdaigą padarydavo. Sako kartą man: „Kelkim vestuves!“ Ir mudu, vaikai, jau ženijavos. Pasidarėm gėrimo, pietų turėjom į mokyklą įsidėję – tai balius buvo! Paskui nuėjom į kaimyno sodą, pasirinkom obuolių, net į pamokas pavėlavome. Aleksandro tėvas atsinešė diržą ir jau atseit jį muš, bet ne į jį nutaikė, o į suolą. Kad išsigandom! Daugiau tokių baikų nebuvo. Mėgome sugalvoti įvairiausių žaidimų. Žaidžiam, žaidžiam, paskui imam, neišgirstam to skambučio ir pavėluodavom“, – panyra į prisiminimus A. Dailidienė.

„Mes su Faustu buvome tik draugai. Jis savo širdies draugę turėjo, o aš savo. Bet tos draugystės anais laikais buvo labai nedrąsios. Taigi, ruošdavome vakarėlius Lukšiuose be bilietų, sueidavo žmonių. Brolis Zigmas Grybinas grodavo akordeonu. Suvaidinam, padainuojam, jau net prie komunistų taip būdavo, ir tie ateidavo“, – prisimena A. Dailidienė, kuri ir dabar susirašinėja su Z. Grybinu.

Moteris susimąsto – nepalyginsi su dabartiniais laikais anų: „Neįsivaizduosit, kokia buvo ta pradžia gyvenimo. Nebent kas viską nušluotų, tada viską pajunti.“

„Visko mačiau, juk mūs tėviškę išdraskė, sudegino, tėtis mirė Sibire, aš viena dirbau mokykloje pradinių klasių mokytoja Akėčių kaime. Ir išlaikiau visą šeimą. Baisiai sunkus mano gyvenimas buvo, kaip aš tiek metų sulaukiau – pati nežinau“, – stebisi moteris.

„Kai mus išvarė iš namų, santaupų neturėjom, rūbų irgi ne – viską atėmė. Buvo tarpas, kad net prasimaitinti buvo sunku. Bet kaimas koks geras buvo – atnešdavo duonos iškepę, pieno, gabalėlį mėsos. Pašelpdavo mus. Paskui, kai karvę padovanojo mums vienas iš lukšiečių, pasijutom bagoti – nieko jau nereikėjo“, – prisiminimų giją tęsia moteris.

A. Dailidienė apie tėtį pasakoja kaip apie darbštų, negeriantį, mandagų, religingą žmogų: „Atsimenu, kai tik gegužės ar spalio mėnuo, tai tėtis mus visus susiklupdydavo, turėdavome kalbėti Marijos litaniją ar pasimelsti. Labai religingi buvom, tėvai labai draugavo su kunigais. Toks buvo tėtis, tokie ir mes, vaikai, buvome.“

A. Dailidienė baigė Šakiuose gimnaziją, paskui Marijampolėje pedagoginius kursus.

„Faustas paskutinįkart mane ir aplankė, kai Akėčiuos mokytojavau. Jis pasakė: „Nevaikščiosiu, ba aš tave pavesiu.“ O paskui, paryčiais, tas žyds Miša ateina su stribais. Sako: „Pas tave buvo šiąnakt partizanai.“ Aš neišsigandau, žiūriu į jį akis pastačiusi: „Iš kur ištraukei? Sapnuoji?“ O jis, aiškiai, nežinojo tiesos, tai ir išėjo nieko nepešęs. Tie partizanai lankydavosi, juk valgyt reikia. Stribai tai primetę ir eidavo, dažnai spėliodami. Primesdavo, kad anie viską žino, viską mato, bet, būdavo, nieko ir nežinodavo. Sutkų apylinkių miškuose buvo partizanų. Kai išeidavai į mišką grybaut, tai susitikdavai. Pašnekindavo gražiai, paklausdavo, kaip ir kur gyvenat, prisistatydavo, kad partizanai, kad gyvena netoli – nebijojo išsiduoti, pasitikėjo aplinkiniais. Čia nieks ant partizanų blogai nepasakydavo net tarp savęs kalbėdami“, – ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietus laikus prisimena A. Dailidienė.

„Kad ir būdavo bolševizmas, aš vis tiek eidavau į bažnyčią. Neėmiau į galvą, ką kas kalbės. Aš su niekuo nesusipykusi, galiu eiti pas visus. Nė ant vieno negaliu pasakyti, kad man netinkamas, galiu su visais juoktis, šnekėt dainuoti“, – pasakojo A. Dailidienė.

„Aš labai linksma buvau, visada su jumoru, jau sakydavo: jei nori nuotaiką pataisyti, tai reikia su Aldona sueiti... Kai gali kvailioti, tai reikia ir kvailiot, tada labai smagu gyvent. Visada kokios baikos“, – šypsosi A. Dailidienė.

Jos žodžius, prisiminimus pokalbį apie praeitį užbaigia užsukęs kaimynas Edvardas, kasdien aplankantis A. Dailidienę: „Labai linksma ir labai draugiška moteris. Pati geriausia kaiminka, aš ją gerbiau ir gerbsiu.“

Sima Kazarian