Praėjusį šeštadienį Žvirgždaičių progimnazijoje vyko pirmosios Lietuvos lakūnės ir parašiutininkės Baltijos šalyse Antaninos Liorentaitės (1906–2003) 110-ųjų ir jos brolio Lietuvos karo aviacijos pulkininko leitenanto Jono Liorento (1901–1991) 115-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Mūsų kraštas turi daug iškilių ir garbingų asmenybių. Didžiuotis kuo turi ir Žvirgždaičiai. Čia gimęs ne tik vyskupas Justinas Staugaitis, iš čia kilusi ir Liorentų šeima. Šiandien jų gimtinę žymi šimtametis ąžuolas bei atminimo lenta.

Daugiavaikėje ir tvarkingoje pasiturinčių ūkininkų Petro ir Barboros šeimoje 1901 m. rugpjūčio 11 d. pasaulį išvydo Jonas Liorentas, o Antanina gimė 1906 m. lapkričio 11 d. ir buvo jauniausia iš aštuonių vaikų.

Ji, paskatinta brolio Jono, 1931 m. pradėjo lankyti Lietuvos aeroklubo civilinių lakūnų kursus ir savo skrydžiais lenkė vyrus, garsino savo kraštą. Į pirmąjį savarankišką skrydį A. Liorentaitė pakilo 1932-aisiais ir tapo pirmąją Lietuvos moterimi lakūne. Tiesa, su ja kursus lankė ir dar dvi merginos, tačiau viena iš jų mokslų nebaigė, o kitai skraidyti buvo uždrausta dėl sveikatos.

2014 m. Editos Mildažytės kurtame filme „Į raketą sėsčiau“, kurio ištraukos buvo rodomos ir minėjimo metu, A. Liorentaitė prisiminė, kad aukščio baimės niekuomet nejautė, skrydžiai ją traukė lyg magnetas, o pirmieji šuoliai prasidėjo kluone nuo balkio.

„Net nežinau, kiek man tada buvo, bet kopėčiomis bijodavau užlipti, o paskui jau nuo šalinės šokti visai ne“, – apie savo vaikystės šuolius pasakojo lakūnė.

Ji pripažino, kad jos negąsdino nei šuoliai, nei suktukai. Sava ji jautėsi ir tarp vyrų, o kompanijoje ją dažnai meiliai vadindavo Antanu.

„Kitiems būdavo problema pakilt, o man nusileist“, – pasakojo A. Liorentaitė.

Tiesa, daugelį stebino ir jos atkaklumas siekiant tikslo, nes po kelis kilometrus žingsniuodavo iš aerodromo į namus Kaune, o į darbą eidavo ir nemiegojusi.

Visgi A. Liorentaitės dalia nebuvo lengva – 1944-aisiais, sovietų armijai artėjant prie Vilniaus, ji su dviem broliais ir seserimi pasitraukė į Vakarus. Čikagoje pirmoji Lietuvos lakūnė praleido penkiasdešimt metų ir mirė ten būdama 97-erių, 2003 m. Ji niekaip negalėjo įveikti begalinio Tėvynės ir artimųjų ilgesio, beveik kasnakt sapnuodavo Lietuvą, tačiau dėl silpnos sveikatos jos nesuryžo aplankyti. Testamente ji pareiškė norą, kad apie jos mirtį būtų pranešta tik artimiausiems draugams, bet ne plačiajai visuomenei. Taip pat ji pageidavo, kad kūnas būtų sudegintas, o pelenai parvežti į Lietuvą, į Žvirgždaičius. Nors buvo siūloma lakūnę palaidoti Vilniuje lakūnų kampelyje, tačiau artimieji nenusileido ir išpildė A. Liorentaitės norą Amžino poilsio atgulti gimtojoje žemėje.

Nors pati gyveno ne itin pasiturinčiai, iš kuklių pajamų šelpė artimuosius, prisidėjo prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui statybos, rėmė ir Valenčiūnų aeroklubo auklėtinius, kurie jos noru buvo vadinami tiesiog „liorentukais“.

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė gėrėjosi filme kalbančia A. Liorentaite, kuri tiek metų praleidusi išeivijoje šneka be jokio akcento, vartoja gražius tarmiškus žodžius, yra be galo guvi. Vedėja siūlė žvirgždaitiečiams pagalvoti, kaip įamžinti jos ir visos šeimos atminimą. Galbūt įkurti parkelį, kurį papuoštų ir skulptoriaus Prano Sederevičiaus kuriamas paminklas. Šiuo metu J. Liorentaitės vardu pavadinta pagrindinė Žvirgždaičių gatvė.

J. Liorentas, tesulaukęs aštuoniolikos, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė Karo mokyklą, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnavo karo aviacijoje, baigė Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų Aviacijos skyrių. 1934 m. paskirtas 3-iosios  eskadrilės vadu ir kartu su žymių lakūnų grupe dalyvavo AMBO-IV grandies skrydyje aplink Europą, aplankė 12 Europos valstybių sostinių. Jis apdovanotas ne vienu ordinu ir medaliu, jo nuopelnai įvertinti ir užsienio šalių apdovanojimais. J. Liorentas apibūdinamas kaip narsumo, sumanumo kovose su priešu pavyzdys. Po karo iki pat mirties 1991 m. jis gyveno JAV. Ten aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, prisidėjo prie Lietuvių aeroklubo steigimo. Jo pelenai palaidoti Lietuvių tautinėse kapinėse netoli Čikagos.

Prisiminimais bei pasakojimais ir apie kitus Liorentų šeimos narius minėjimo metu dalijosi A. Liorentaitės dukterėčia Kunigunda Bukantienė, dalyvavo ir kiti artimieji. Tiesa, nors buvo žadėjusi, minėjime nedalyvavo filmo apie A. Liorentaitę kūrėja E. Mildažytė. Ji Žvirgždaičiuose pasirodė gerokai pavėlusi, kai renginys jau buvo pasibaigęs.