Nuo rugsėjo Šakiuose gyvena ir savo misiją čia vykdo Šv. Vincento Pauliečio gailestingumo seserų kongregacijos vienuolės Rubelinda, Rosarija ir Lina. Iš Peru (Pietų Amerika) kilusios vienuolės Lietuvoje jau dešimtmetį, tad moka mūsų kalbą, perima ir savais laiko papročius. Kalbamės su jomis apie jų šalį, apie tai, ką jos čia veikia, koks jų tikslas ir kaip sekasi iš egzotiškos ir tolimos šalies atvykusioms vienuolėms prisitaikyti mūsų krašte.

Atvyko iš dėkingumo

Pokalbiui susitinkame su Rubelinda ir Rosarija, nes vyresnioji Lina šiuo metu renginyje Italijoje. Nors vienuolės į Šakius atsikėlė tik prieš tris mėnesius, Lietuvoje jos nuo 2005-ųjų. Anksčiau jos gyveno Alytuje, Miroslavo miestelyje. Įdomu, kaip iš tokios tolimos šalies kilusios vienuolės atsidūrė mūsų šalyje, nes jų kongregacija, vienijanti apie 300 vienuolių, įsikūrusi Italijoje. Seserys pasakoja, kad apskritai Šv. Vincento Pauliečio gailestingumo seserų Lietuvoje daugiau nėra, jos vienintelės. Kitos tarnauja Italijoje, Pietų Amerikoje, Indijoje. Rubelinda ir Rosarija, atsakydamos į klausimą, kaip jos atsidūrė mūsų šalyje, patikina, kad iš dėkingumo mūsų šaliai, bet svarbūs čia ir istorijos dalykai.

„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą keturios merginos iš Lietuvos kaip Raudonojo kryžiaus savanorės skrido į Italiją, susidraugavo su mūsų bendruomene. Bet prasidėjo karai ir jos į savo šalį grįžti negalėjo, Italijoje išbuvo apie 50 m. Todėl ir esame čia – tokia mūsų misija, esame iš dėkingumo. Taip nusprendė vyresnioji motinėlė“, – aiškino Rubelinda, pabrėžusi, kad jos vadovaujasi meilės, paprastumo ir nuolankumo principais, kurie užrašyti puošia ir vienuolių buto sienas.

Tiesa, dvi lietuvės vienuolės į gimtinę grįžo 1992 m. jau vyresnio amžiaus ir sergančios, bandė ieškoti artimųjų, bet po tiek metų arba nepavyko, arba tie giminaičiai jau buvo tolimi.

Nori viską išmokti

Nors vienbalsiai abi vienuolės tvirtina, kad į Šakius vyko su nerimu, bet nuo pirmos dienos pasijautė kaip namie, sulaukė daug geradarių pagalbos ir dėmesio. Sunkiau buvo priprasti mūsų šalyje prieš 10 m. Visgi praeitį jos prisimena su šypsena. Draugiškos ir su lietuvaičiams neįprastu nuoširdumu pasakoja apie tai, kaip tiesiog iš alytiškių šeimų žodis po žodžio mokėsi kalbą ar net tai, kaip ir kiek reikėtų apsirengti. Juk klimato pokyčiai kardinalūs. Viena sesuo iš Indijos, kaip pasakojo vienuolės, taip ir nepriprato prie mūsų klimato, nuolat sirgo ir išvyko atgal. Pokalbio metu jos ne kartą patikina, kad kongregacijos taisyklėms aklai paklusti nereikia, jei vienuolei kas nors yra labai nepriimtina, nepavyksta prisitaikyti, priimamas bendras, abiem pusėms priimtinas sprendimas.

„Mes viską labai norėjome išmokti. Būdavo, žmonės kalba, pasakoja, o mes nesuprantame, bet kartojame, nebijojome klysti ir tai užmušė bet kokį kompleksą. Jūsų kalba sunki, tai su mirosloviečiais kartu skaitydavome, giedodavome ir išmokome. Viskas čia mums buvo nauja“, – sako Rubelinda, lietuviškai kartu su Rozalija pramokusi per pirmuosius metus.

Didžiulė egzotika, „grožio viršūnė“ joms buvo ir žiemą iškritęs sniegas, kuris Peru yra tik kalnuose, ar apsilankymas miške. Tik teko nusivilti, kad didžioji dalis rastų grybų nuodingi. Kalbėdamos apie maistą patikina, kad dabar jos ypač pamėgusios lietuviškus lašinukus, cepelinus ar blynus. Šiuos patiekalus gamina ir grįžusios į gimtinę. Čia jos vyksta kas treji metai. Tiesa, pajuokauja, kad į rūkytą kumpelį šeimynykščiai žiūrėjo gana atsargiai. Patys Peru gyventojai dažniausiai valgo daug vaisių, daržovių, jautienos. Galima patikslinti, kad vaisių skonis, tų pačių bananų, granatų ar kitų, visai kitoks nei mūsų parduotuvėse. Net saldumynai, kuriais, kaip pastebi vienuolės, lietuvaičiai mėgaujasi dažnai ir ant stalo galima rinktis iš kelių rūšių, jų šalyje būna tik per šventes.

Kūčių nežinojo

Lygiai taip pat joms netikėtos buvo Kūčių tradicijos ar per Velykas marginami kiaušiniai.

„Pamenu, pirmais metas Kūčių vakarą vaikštome po miestelį, daliname atvirukus, vis vieni kiti paklausia, ar mes jau pasiruošusios. Galvojome, kad Bernelių mišioms. Sakome – taip. Galiausiai paskutinė aplankyta šeima pasakė, kad yra vakarienė, valgiai. Nuėjome pas kunigą ir klausiame, kodėl jis mums nepasakė. Jis negalėjo patikėti, kad mes nežinome“, – prisiminė vienuolės, dabar Kūčias jau laikančios sava tradicija ir jose įžvelgiančios gražią bei gilią prasmę.

Pasirodo, jų šalyje nėra Kūčių, o tiesiog laukiama šv. Kalėdų ir švenčiama garsiai, su fejerverkais. Tad joms Šakių gatvėse buvo ypač smagu sutikti naujametinį linksmąjį Kalėdų Senelio autobusiuką.

„O, pagalvojau, va čia tai Kalėdos, skamba muzika“, – džiugiai mieste jau prigyjančią tradiciją vertino Rubelinda.

Dėkingos žmonėms

Nors dabar jos neįsivaizduoja savo Kūčių be 12 valgių, kuriuos sako tikriausiai ruoštų ir valgytų net kitame pasaulio krašte, laikosi ir savų įpročių. Pavyzdžiui, bute įsikurtoje koplytėlėje, kurioje kasdien meldžiasi, turi įsirengusios prakartėlę. Tokios esą yra kiekvienuose jų šalies piliečio namuose.

„Eglutę mažai kas puošia, nes tiesiog jų nelabai ir yra. Čia viskas iš Peru – molinės statulėlės, audinys. O štai čia Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdas, kur mes meldžiamės“, – aprodydamos koplytėlę pasakoja Šv. Vincento Pauliečio kongregacijos seserys.

Be tikėjimo ir maldos jos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Dažnai sulaukia ir prašymų pasimelsti už kitus ar tiesiog pabendrauti. Vienuolės aiškina, kad jų tikslas nėra, jog visi būtų kunigai ar vienuolės. Svarbiausia – padėti atrasti Dievą, parodyti kelią, supažindinti. Kokiu keliu nori sukti žmogus – jo reikalas. Tiek Miroslave, kur gyveno, tiek Šakiuose jos daug laiko skiria darbui su jaunimu. Ir dabar ruošia vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui, sulaukusios kvietimų vyksta į mokyklas, pasakoja apie Dievą, save. Rozalija groja gitara, tad su jaunimu mielai gieda giesmes, moko mažuosius. Miroslave organizuodavo jaunimo stovyklas, todėl tikisi, kad ir Šakiuose tęs pradėtą darbą. Ne kartą pokalbio metu jos pasidžiaugia, kad nei anksčiau, nei atvykusios į mūsų miestą nepasijautė svetimos.

„Už viską esame labai dėkingos žmonėms. Mes gyvename tik iš žmonių gerumo. Vadovaujamės pasakymu „Dievas su mumis“ ir nė karto nesuabejojome, kad yra kitaip. Taip jaučiamės, tuo tikime“, – kalbėjo pašnekovės.

Pavyzdžiui, Rubelinda, padedama gerų žmonių, kurie sumokėjo už kursus, mokosi ir tikisi įgyti vairuotojo pažymėjimą, dar anksčiau ji sėkmingai baigė teologijos studijas VDU.

Paklaustos, kiek jos dar bus Lietuvoje ir tęs misiją Šakiuose, sako nežinančios, nes viskas priklauso nuo vyresniosios. Bet šiandien džiaugiasi galimybe būti čia.