Praėjęs penktadienis, vasario 10-oji, Kudirkos Naumiesčiui išskirtinė diena. Duris po restauracijos su atnaujinta ekspozicija atvėrė visiškai pasikeitęs Vinco Kudirkos muziejus. Be to, renginio metu pristatyta monografija „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis“. Naumiestiečiai džiaugėsi, kad jie svariais darbais Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pradėjo švęsti jau iš anksto.

Prisimenant istoriją

Renginys prasidėjo Kudirkos Naumiesčio parapijos klebono kanauninko Donato Jasulaičio palaiminimu, kad atsinaujinusiose patalpose visuomet klestėtų ištikimybė, pagarba žmogui, meilė Tėvynei.

Renginio ir Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Irena Zinkevičienė oficialių iškilmių metu negalėjo pamiršti muziejaus istorijos. Pradžią muziejui davė pirmasis Kazimiero Vitkaus nutapytas V. Kudirkos portretas bei albumas, kuriame buvo įklijuotos laikraščių bei žurnalų iškarpos, susijusios su Vinco Kudirkos gyvenimu. Tai buvo 1959 m. Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje. Palengva lietuvių kalbos mokytojos Natalijos Manikienės rūpesčiu ekspozicija plėtėsi, o jau 1989 m. šis mažas mokyklos „muziejėlis“ tapo Maironio literatūrinio muziejaus filialu. Kadangi medžiagos apie Vincą Kudirką buvo surinkta daug, tai buvo nutarta statyti muziejui naują pastatą. Tam buvo sukurtas Vinco Kudirkos fondas. 1993 m. vasarą, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui, Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis pašventino būsimo muziejaus pastato kertinį akmenį. Po penkerių metų trukusių statybų, 1998 m. rugsėjį, prof. Vytauto Landsbergio pasiūlymu muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu ir duris atvėrė V. Kudirkos gimimo 140-ųjų ir Tautiškos giesmės sukūrimo 100-ųjų metinių proga gruodžio 5-ąją. Kaip dabar prisimena naumiestiečiai, muziejus buvo statytas gana sunkiomis prasidėjusios nepriklausomybės sąlygomis, padaryta nemažai statybinio broko, tad pastatas prašyte prašėsi remonto.

Atnaujinta ekspozicija

2015–2016 m. muziejui buvo kapitalinio remonto metai. Darbus Lietuvos paminklų užsakymu muziejuje atliko UAB „Rūdupis“. Remonto metu buvo apšiltintos pastato sienos, pakeista stogo danga, iš esmės sutvarkyta terasa, pakeisti inžineriniai tinklai, langai, durys, kai kurių grindų danga, įrengtas kokybiškesnis apšildymas, keltuvas, erdvi mansarda, geoterminis šildymas, teritorija aptverta tvora.

Iš esmės pasikeitė ir ekspozicijų salės, suskaidytos į pirmą ir antrą aukštus. Pirmame aukšte išlaikyta labiau klasikinė stilistika, didesnis dėmesys Kudirkos Naumiesčio istorijai, interaktyvioje lentoje publikuojama daugiau nei 300 naumiestiečių istoriją įprasminančių fotografijų. Antrame aukšte elektroniniu būdu galima pavartyti senuosius leidinius, tokius kaip „Varpas“, „Ūkininkas“, užfiksuota spaudos draudimo istorija. Įdomus ir pasivaikščiojimas po savotišką labirintą, vedantį lankytojus knygnešių keliais, kol galiausiai per duris išeini į Nepriklausomybę.

Gausią ikonografinę ir istorinę ekspoziciją pagyvina XIX a. pabaigos tradicinė zanavykų apranga.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, renginyje vadintos tiesiog gerąja muziejaus mama, apranga sukomplektuota iš Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografinės aprangos rinkinyje saugomų autentiškų eksponatų.

„Muziejaus atidarymui parodų salėje dar paruošėme XX a. 3–4 deš. tautinio kostiumo ikonografijos parodą, kuri atskleidžia mažai žinomą stilizuoto kostiumo istoriją ir parodo jį kaip išskirtinį ano meto reiškinį“, – kalbėjo B. Kulnytė.

Ji pripažino, kad muziejaus atidarymas prieš Vasario 16-ąją buvo apgalvotas. Be to, pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės, šie metai V. Kudirkai jubiliejiniai, ant slenksčio ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, tad neatsitiktinai ir sudėliota ekspozicija, atidarymas. Tuo džiaugėsi ir gausus būrys renginyje dalyvavusių naumiestiečių, muziejininkų, paveldosaugininkų. Būtent visiems, prisidėjusiems prie ekspozicijos bei muziejaus atnaujinimo, ne kartą dėkota renginio metu.

Monografija – trečioji knyga apie Kudirkos Naumiestį

Kol muziejus buvo tvarkomas, Kudirkos Naumiesčiui, istorijai bei kultūrai neabejingi žmonės nesnaudė – rengė monografiją „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis“. Pasak beveik 800 puslapių monografiją sudariusios profesorės Giedrės Čepaitienės (sudarytojas ir rajono Garbės pilietis, naumiestietis Romas Treideris), yra daugybė prie monografijos išleidimo prisidėjusių žmonių. Vieni rašė tekstus, kiti fotografavo, dar kiti lėšų ieškojo. Nors Lietuvos kultūros taryba, kaip prisiminė profesorė, skyrė daugiau nei 4 tūkst. eurų ir buvo apsidžiaugta, kad to monografijai pakaks, spaustuvė pasiprašė... „tik 6 tūkst. 600 eurų“. Taigi reikėjo vėl ieškoti, eiti, prašyti, tad ji dėkojo visiems aukojusiems ir ypač lėšų rinkimą organizavusiems žmonėms.

Visgi tiek medžiagos turėti, kiek turi Kudirkos Naumiestis, yra Dievo dovana  – sakė G. Čepaitienė. Tačiau prieš leidžiant reikėjo gerokai pagalvoti, kokia bus knygos koncepcija, nes apie šį išskirtinį miestą tai jau trečioji knyga. Tad nesinorėjo, kaip kalbėjo G. Čepaitienė, kartotis, o buvo siekta išleisti naują, daug apimantį leidinį.

„Ar daug Lietuvoje miestelių, kuriuose veikė keturios bažnytinės konfesijos – ne tik katalikai, evangelikai liuteronai, stačiatikiai, bet ir didelė žydų bendruomenė su trim sinagogom, ketverios kapinės. Ar daug tokių miestelių? Norėjosi, kad tai atsispindėtų“, – apie monografiją kalbėjo jos sudarytoja, pabrėžusi, kad jei ne jie, ir mes dabar kitokie būtume.

Reikėjo pasukti galvą, kaip nusistatyti parapijos ribas, nes jos nuolat keitėsi, tad ir Kudirkos Naumiesčio parapija mažėjo, o kaip atsiskaičiuoti, tarkim tavo parapijai priklausančius knygnešius? Ne tik jiems monografijoje rasta vietos. O kur dar atskiri sodybos radiniai, papasakojantys, kaip gyveno protėviai, kaimų istorijos, tautodailė, nuotrupos iš žurnalų su autentiška šneka, fragmentai apie cirką, naumiestiečių atsiminimai, Kudirkos Naumiestį  Nepriklausomybės metais, su daugybe veikiančių organizacijų bei bendrijų, žinoma, patį V. Kudirką, miestą garsinusius žmones ir kt. Begalė unikalių dalykų, kuriuos jei dabar nesudėsi knygon, kaip svarstė profesorė, tai kada sudėsi... O sudėjus matai, kaip keitėsi miestas, regi, kiek daug visko jau netekta.

„Man atrodo, kad pats geriausias sprendimas – tai knygos viršelio. Jūs pažiūrėkit, koks grožis iš vienos nuotraukos“, – džiaugėsi G. Čepaitienė.

R. Treideris tikino, jog ši knyga gimė iš meilės gimtajam Kudirkos Naumiesčiui.

Neišvardinsime visų kalbėjusių, besidžiaugusių tiek monografija, tiek atsinaujinusiu muziejumi. Ne kartą renginio metu skambėjo V. Kudirkos muzika, eilės. Ne kartą išreikšta viltis, kad muziejus kvies ir žadins į jį užsukti ne tik krašto žmones, bet ir svečius.