Balandžio 24–28 d. jau septynioliktą kartą Lietuvoje minima nacionalinė bibliotekų savaitė. Šakiai – ne išimtis, čia visą savaitę taip pat vyko įvairios parodos, susitikimai ir edukacijos. Šiųmetinę bibliotekų savaitę Šakių viešojoje bibliotekoje atidarė rašytojas ir gydytojas Gasparas Aleksa.

Į susitikimą rašytojas atvyko drauge su savo žmona – poete, prozininke Violeta Šoblinskaite-Aleksa, su kuria G. Aleksa pristatė naujausią savo knygą „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. Knygoje aprašyta kraštiečio kunigo Juozo Zdebskio istorija. Kadangi šią knygą prieš susitikimą buvo perskaitę tik keli žmonės, visų pirma buvo perskaityta jos ištrauka.

Kaip teigiama knygos aprašyme, veiklaus kunigo gyvenimas buvo kupinas skaudžių patirčių ir pavojų. Jis, kilnojamas iš parapijos į parapiją, du kartus kalėjo už vaikų katekizavimą, išėjusį į laisvę saugumiečiai jį bandė sugniuždyti psichologiškai – slapta automobilio sėdynę ištepė chemine medžiaga, kuri nudegina sėdmenis ir šlaunis. Taip siekta kunigui inkriminuoti venerinę ligą. Nuo kunigo nusigręžė bičiuliai, tačiau jis nė vieno žmogaus nelaikė priešu. Penketą kartų buvo kėsintasi jį nužudyti. Galiausiai J. Zdebskis, saugumiečių vadintas Akiplėša, įkyriai persekiotas iki paskutinės gyvenimo minutės, žuvo per autoįvykį iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis.

Knygoje taip pat vaizduojamas ir pramanytas antiherojus – KGB informatorius bei provokatorius chirurgas Jurgis Šalna. Kadangi pats G. Aleksa Šakiuose praleido 13 savo jaunystės metų, čia dirbo chirurgu, ortopedu-traumatologu, tad ir medicinos tema, kuri vyrauja ir paskutiniajame romane, jam nėra svetima.

Kodėl G. Aleksa nusprendė rašyti šį romaną? Kaip sakė pats autorius, apsispręsti rašyti apie kunigą buvo labai didžiulė rizika. Rašytojas ilgai ieškojo, kaip atspindėti J. Zdebskio, kunigo, kuris yra realus, nepramanytas herojus, gyvenimą.

„Pradėjęs rašyti, pats stebėjausi, kaip išdrįsau. Rinkau medžiagą, kalbėjausi su vienuolėmis, su bendražygiais, pažinojusiais J. Zdebskį. Viską filmavau, įsirašinėjau, o po to visa tai paverčiau literatūros kūriniu. Man svarbiausia buvo nepažeisti kunigo etikos, kad viskas būtų atspindėta taip, kaip iš tikrųjų ir buvo. Taip, dabar būtų labai modernu apie kunigą rašyti visokias šlykštybes, nes jos dalį žmonių traukia. Bet aš to tikrai nenorėjau ir ne toks mano tikslas buvo. Aš noriu, kad nebūtų pamirštas šis žmogus“, – pasakojo G. Aleksa.

Rašytojai puikiai žino, kad kurti neigiamą personažą yra kur kas lengviau negu teigiamą. Kaip kalbėjo rašytojo žmona, neigiamas personažas dažniausiai yra spalvingesnis, įdomesnis, ryškesnis, kai kam gal net ir patrauklesnis, provokuojantis. V. Šoblinskaitė-Aleksa, pasakojo, kad autorius, kurdamas kunigo J. Zdebskio paveikslą, norėjo ir turėjo atskleisti jį ne kaip šventeivą.

„Kaip tik tuo metu, kai J. Zdebskis kunigavo, jaunas popiežius, dabar Šventasis Jonas Paulius II, pradėjo skelbti straipsnius apie žmogaus kūno teologiją. Kad žmogaus kūnas yra šventas, o lytinis aktas yra didžiausia dovana. Ir jeigu žmogus eina į kunigystę ir šio malonumo atsisako, vadinasi, jo auka labai didelė. Žmogaus gyvenime yra trys altoriai: stalas, už kurio atsisėdę valgome, lova, kurioje gulime su savo sutuoktiniu, ir kampelis, kuriame žmogus susikaupia maldai ir apmąstymams“, – pasakojo rašytojas.

Į susitikimą su G. Aleksa susirinkę kraštiečiai taip pat turėjo daug klausimų ne tik apie knygą, bet ir apie patį rašytoją. Vienas iš jų, ar nesigaili G. Aleksa mediko profesiją iškeitęs į rašytojo. Savo ruožtu autorius atsakė, kad chirurgas privalo turėti gerą regėjimą, nedrebančias rankas, ištvermę, o „poliklinikos žiurkele ir pastumdėliu“ jis būti nenorėjo. Jo patirtis dabar gali duoti daug daugiau naudos rašant knygas.

Autoriaus taip pat buvo paklausta, ar jis, rašydamas knygą, rėmėsi kunigo J. Zdebskio dienoraščiu ir ar jame figūravo Šakiai, kodėl miestas taip menkai minimas romane.

„Skaityti saugumo įrašus yra sudėtinga, tai reikia mokėti daryti, nes jie rašo taip, kaip jiems reikia. Šakių incidentas buvo labai elementarus. Kai kunigas Juozas kunigavo Kauno sobore, jį pirmą kartą pasikvietė saugumas, nusivežė į Vilnių ir užvedė jam bylą. Po to kunigą iš Kauno iškėlė ir paskyrė į Šakius vikaru. Čia jį norėjo sukompromituoti. Negalime įsivaizduoti, ypač jaunimas, kad tas sovietinis laikotarpis buvo vienoks tuoj po karo, kitoks buvo, kai gyvenimas pagerėjo, kai kolūkiuose žmonės pradėjo uždirbti, kai išsivystė opozicija, tikinčiųjų teisių gynimo komitetas. Tuo metu buvo noras kompromituoti kunigus pačių tikinčiųjų rankomis. Šakiuose sugalvota suorganizuoti, tarsi dėl kunigo įvyktų kažkoks incidentas. Šv. Atlaidų metu, kai kunigas rinko aukas, mergužėlė prie jo pripuolė, kabinosi ant kaklo šaukdama, kodėl mylimasis (kunigas) ją paliko, o viena iš tikinčiųjų puolė ją stumti, aišku, buvo, kas tai nufotografavo ir paskelbė laikraščiuose, neva susimušė dvi kunigo meilužės“, – faktus atskleidė autorius.

Beje, G. Aleksa romaną apie kunigą J. Zdebskį rašė apie trejus metus. Anot jo, buvo ir dienų, kai parašydavo tik kelis sakinius ar žodžius. Autorius sakė, jog knygoje turi būti veiksmas, judėjimas, o pasakojimas turi tekėti kaip upė.