Kudirkos Naumiestyje rinkosi plunksnos broliai

spaudos diena
Nedo Šinkūno nuotr. Renginio dalyviai, minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, prie Vinco Kudirkos paminklo, skambant „Tautiškai giesmei“, stovėdami sudarė žodį „Laisvė“.

Gintarė MARTINAITIENĖ

Gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Ši diena šiais metais paminėta Kudirkos Naumiestyje – tautos šauklio Vinco Kudirkos gimtinėje. Ko gero, ne tik Kudirkos Naumiestyje, bet ir visame rajone vienu metu nebuvo buvę tiek profesinę šventę minėjusių žurnalistų iš visos Lietuvos.

Kas norėjo, galėjo pasinaudoti unikalia galimybe apžiūrėti Vinco Kudirkos muziejuje esančią ekspoziciją bei pasiklausyti Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pasakojimo. Vėliau prasidėjo rimtoji renginio dalis. Pirmuoju smuiku čia grojo bei gausiai susirinkusius sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, renginiui abejingas neliko ir gėlėmis vietinių laikraščių redaktores apdovanojo laikinasis meras Juozas Puodžiukaitis, mintimis dalijosi Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininko pavaduotoja bei Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė. Ne tik ji tądien pabrėžė, kad mums, žurnalistams, bent jau kertiniuose dalykuose reikia būti vieningiems. Ji kalbėjo, kad galbūt dabar dažnas net nesupranta, kokia svarbi tautai yra Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Pasak jos, tai tautos egzistencinis virsmas. Ji prisiminė dar 1960 m. poeto Algimanto Mackaus Vasario 16-osios proga ištartus žodžius, kad išeivijai trūksta nuogos kudirkiškos tiesos, tad visai žurnalistų bendrijai ji linkėjo, kad apie mus kažkada nerašytų taip, jog mums pritrūko kudirkiško balso.

„Tada ir nepriklausomybė turi daug didesnę viltį, dar didesnę ateitį. Tiesiog būkim su V. Kudirka ir įprasminkim jį iš naujo, nes tai asmuo, kurį reikia nuolat ir nuolat perprasti“, – linkėjo V. Žukienė.

Žinoma, svarbiausia renginio dalis – prestižinių dr. Vinco Kudirkos bei Vytauto Gedgaudo premijų įteikimas. Pirmoji skirta režisierei Laimai Lingytei už TV dokumentinį filmą „Odė Lietuvos baletui“, antroji – žurnalistei Jolantai Mažylei už monografiją „Žiniasklaidos atskaitingumas ir žurnalisto atsakomybė“.

Susirinkusius sveikino ir visiems gerai žinomas žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, pripažinęs, kad prieš plunksnos brolius kalbėti didžiulė atsakomybė. Nors kalbų apie žurnalistiką yra visokių, tačiau, H. Vaitiekūno nuomone, Lietuvoje yra geros žurnalistikos ir gerų žurnalistų bei džiugu, kad yra, kas jų dar šiais laikais klauso. Žinoma, kaip juokavo jis, su laikraščiu gali užmušti ne tik musę, bet ir žmogų, tad svarbu, ar žiniasklaida yra teisinga – pateikdama faktą ji gali tiek sumenkinti, tiek išaukštinti vieną ar kitą dalyką.

Abejingų neliko ir renginio meninei programai, kurią dovanojo Šakių „Žiburio“ gimnazijos dramos studija, pristačiusi poetinę kompoziciją „Pabusiu – pabūsiu – pajusiu“, o šiųmetinio meninio skaitymo laureatas Domantas Starkauskas skaitė Jono Meko ištrauką „Vilkas“ (vadovė Vilija Meškaitienė).

Linksmoji dalis laukė prie V. Kudirkos paminklo, kur renginio dalyviai skambant „Tautiškai giesmei“ atliko taip vadinamąjį „Flashmob‘ą“ – stovėdami sudarė žodį „Laisvė“. Šis sumanymas buvo filmuojamas dronu, o sumontavus filmuką jį bus galima rasti „Youtube“ kanale.

Renginį organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Dr. Vinco Kudirkos muziejus bei „Laikraštis Valsčius“. Galbūt renginys taps tradicija ir būtent čia, bendrinės kalbos lopšyje, kasmet profesinę šventę minės plunksnos broliai?

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Miškasodis: kiek tai prasminga ir reikalinga?

klausimelis 04 23Rimas iš Gelgaudiškio:

Nemažai esu medžių per gyvenimą pasodinęs, nors ne miškininkystėje dirbu. Esu gelgaudiškietis, todėl rūpi Gelgaudiškio miško likimas. Mačiau, kaip žūsta miškas. Bet toks gyvenimas. Mums gal ir atrodė, kad reikėjo anksčiau sergančius medžius pjauti. Faktas, kad yra išnykę didžiuliai miško plotai, bet tam yra specialistai. Nuomonės gelgaudiškiečių išsiskyrė: vieni šaukia, kodėl mišką išpjovė, bet jau miškas buvo miręs. 

klausimelis 04 23 2

Danutė iš Gelgaudiškio:

Džiaugiuosi, kad vyko miškasodžio akcija. Nesu anksčiau dalyvavusi ir medžių ne itin daug pasodinusi. Dėl miškų kirtimo išties daug nuomonių, yra prieštaraujančių plyniems miško kirtimams. Manau, jeigu jau medžius kokios kirvarpos graužia, būtina šalinti, bet po to reikia ir atsodinti. Dalyvavau, nes man rūpi, kad vaikai ir proanūkiai turėtų kur žemuogių ar grybų pasirinkti, augtų kuo sveikesnėje aplinkoje.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.