Ketvirtadienį Šakių viešojoje bibliotekoje atidaryta Vytauto Zinkevičiaus fotografijų paroda „Kamčiatkos didybė“. Kaip jau galima suprasti iš parodos pavadinimo, fotografijose V. Zinkevičius įamžino Kamčiatkos vaizdus.

Jurbarkiečiui V. Zinkevičiui Šakiai nėra svetimas kraštas – čia esančioje fotostudijoje jis 16 m. dirbo fotografu.

Aistrą kalnams parodos autorius atrado prieš 35-erius metus ir jau spėjo apkeliauti Vakarų Kaukazo, Krymo, Altajaus, Tatrų, Fanų ir daugybę kitų kalnų. Paskutinė kelionė buvo į Kamčiatką. Kaip sako pats V. Zinkevičius, kalnų takais nueita tūkstančiai kilometrų, įveiktos perėjos, įkopta į daugybę kalnų viršūnių.

Parodos autorių visuomet traukė žmogaus nepaliesta laukinė gamta. Keliaujant fotografui teko nugalėti daug sunkumų: įveikti sraunias kalnų upes, stačias uolas, milžiniškų akmenų užtvaras, gilius ledo plyšius, apledėjusius kalnų šlaitus, nuo kurių niekada nenutirpsta sniegas. Kalnai ir fotografija V. Zinkevičiui yra tarsi du neatsiejami dalykai. Kalnuose užfiksuota tūkstančiai akimirkų, šia tematika surengta dešimtys parodų. Beje, Šakių viešojoje bibliotekoje ši paroda jau ketvirtoji.

Fotografas pasakojo, jog parodas rengia tam, kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti, kokia neapsakoma yra kalnų didybė ir kokius vaizdus juose galima išvysti. Kita vertus, V. Zinkevičiaus teigimu, kartais būna nepaprastai sunku kadre atspindėti įtampą, kalno aukštį: ką galima pamatyti plika akimi, nuotraukoje ne visada galima užfiksuoti.

„Aišku, prieš išvykstant į Kamčiatką, kaip ir į bet kurią kitą šalį, reikėjo didelio pasiryžimo, kas be ko, – finansų ir geros sveikatos“, – pasakojo parodos autorius.

Į Kamčiatką V. Zinkevičius keliavo drauge su dešimties žmonių grupe. Ekstremaliomis, laukinėmis sąlygomis, nesutikdami jokių žmonių, jie gyveno penkias dienas, o su kitais keliautojais kontaktuodamas Kamčiatkoje prabuvo šešiolika dienų. Tai buvo pirmasis kelionės etapas, kuris sukosi apie centrinį Kamčiatkos regioną. V. Zinkevičius aplankė ir didžiausią vulkaną Eurazijoje – Kliučiu (4570 m).

„Kamčiatkos gyventojai užsiima žvejyba ir pakankamai gerai pragyvena iš turizmo. Įvairių prekių – pilna, transporto taip pat daug. Tūkstančiui Kamčiatkos gyventojų tenka 482 automobiliai. Nors prieš vykstant galvojome, kad tai kažkoks užkampis, tačiau, pasirodo, taip tikrai nėra“, – įspūdžiais dalijosi fotografas.

Kas šiek tiek domisi šiuo kraštu, žino, kad Kamčiatka garsėja geizeriais, vulkanais ir... meškomis – V. Zinkevičiui taip pat teko su keliomis susidurti. Ir ne kartą.

„Nakties metu teko porą kartų girdėti praeinančią pro palapinę. Mešką atpažinau iš keisto, prislopinto kvėpavimo, draugai iš pradžių nepatikėjo, tačiau vienam iš jų kitą naktį taip pat teko išgirsti. Svarbiausia suprasti, kad reikia būti ramiai ir nejudėti, nes niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Šiaip jos žmonių nepuola, tačiau Kamčiatkoje per metus laiko dėl šios priežasties žūsta po kelis žmones“, – pasakojo parodos autorius.

Tęsdamas istorijas apie meškas V. Zinkevičius pasakojo, kad su viena iš jų vos nesusidūrė, tačiau pats to nežinojo, jam vėliau tai pasakė grupės draugai.

„Įsikūrėme prie Kamčiatkos upės. Stovykloje pasistatėme palapines. Ėjau prie upės atsinešti vandens, nieko neįtardamas, ramus ėjau, stovyklavietė nuo manęs buvo nutolusi apie kelis šimtus metrų. Draugai pamatė, kad virš manęs, šlaitu, ateina meška su meškiuku. Visa laimė, kad ji buvo ant šlaito, todėl mane pasiekti jai būtų buvę sudėtinga. Grupės nariai man iš stovyklavietės pusės tyliai pirštais pradėjo rodyti, kas artėja manęs link. Mano laimei, meška manęs neužpuolė“, – nutikimu dalijosi V. Zinkevičius.

Dar kurį laiką padiskutavęs apie kelionę, Kamčiatkos didybę, parodos autorius prasitarė: kad ir kiek šalių apkeliautų, kiek kalnų bepamatytų, sugrįžęs į Lietuvą supranta, kad tėvynės vaizdai yra patys gražiausi.