Praėjusį penktadienį rajonas pakvipo poezija, į rajoną atkeliavo 53-iasis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2017“, kurį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga bei Rašytojų klubas. Svečiai skaitė savo ir kitų poetų kūrybą bei susipažino su mūsų kraštu.

Šiemet mūsų rajone svečiavosi poetai Aivaras Veiknys, Julius Žėkas, Benediktas Januševičius, Lina Buividavičiūtė, Erika Drungytė, literatūrologė Neringa Butnoriūtė, skaitovė Irena Plaušinaitytė, renginyje dalyvavo vieno žymiausių antrosios XXa. pusės lietuvių poeto, publicisto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Beje, ketvirtadienį Paežerių dvaro rūmuose A. Veikniui buvo įteikta šiųmetinė Salomėjos Nėries vardo literatūrinė premija.

Kūrėjų pažintis su mūsų kraštu prasidėjo nuo Kudirkos Naumiesčio, čia poetai savo eiles skaitė Vinco Kudirkos muziejuje surengtoje poezijos šventėje. Vėliau svečiai atvyko į Šakius. Pirmasis sustojimas – rajono savivaldybė, kurioje poetus pasitiko Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė. Prie puodelio kavos vedėja „Poezijos pavasario“ dalyviams trumpai papasakojo apie Šakius, ko mes esame turtingi: buvo papasakota apie Šakių vardo kilmę, iš čia kilusius menininkus, rašytojus, kitus žymius žmones, rašytojai sužinojo apie mūsų kraštą puošiančius dvarus, didžiąsias šventes ir kt.

Tiesa, prakalbus apie kultūros įstaigas, mokyklas, vedėja apgailestavo, kad mažėjant gyventojų skaičiui reikia prabilti apie optimizaciją ar įstaigų uždarymą.

„Taip, žmonių mažėja, įstaigos taip pat turi koncentruotis. Bet jeigu viską mažiname, tas kaimas tikrai niekada neatsigaus ir nebus jokio šanso sugrįžti. Jeigu neliks mokyklų, bibliotekų, neliks kultūros, medicinos, tai ko žmogus grįš? Jis niekada negrįš. Tačiau įstaigas išlaikyti, kai viskas traukiasi, labai sudėtinga. Todėl esame dilemoje, nors visi sako, kad reikia orientuotis į demografinę situaciją“, – kalbėjo vedėja.

Baigiantis viešnagei savivaldybėje svečiai penktadienį inauguruotam rajono merui Edgarui Pilypaičiui įteikė šiųmetį „Poezijos pavasario“ almanachą, papuoštą rajone viešėjusių poetų autografais.

Susitikimo metu poetai trumpai prisistatė, papasakojo apie save, kokiame mieste gyvena. Salomėjos Nėries vardo premijos laureatas paatviravo, kad Šakiuose jau lankėsi prieš ketverius metus, kai dalyvavo tų metų „Poezijos pavasario“ šventėje. Elektrėnuose gyvenantis A. Veiknys šiuo metu dirba statybininku. E. Pilypaičiui pasiteiravus, ar toks darbas įkvepia kūrybai, poetas nedvejodamas atsakė, kad jei dirba Lietuvoje, tuomet laiko kūrybai atsiranda daugiau, tačiau kuomet darbai vyksta užsienyje ir darbo valandos užsitęsia iki 12 val. per parą, būna išties sunku. O darbas kūrybai taip pat įkvepia, poetas yra sukūręs kelis eilėraščius, kuriuose atsispindi jo darbo ypatumai. A. Veiknys mano, kad kūryba neateina savaime.

„Su žmogumi kažkas atsitinka, kažkas vyksta ir po kiek laiko apie tai parašai, išlieji mintis“, – mintimis dalijosi laureatas.

Vakarop veiksmas persikėlė į Šakių viešąją biblioteką, kurioje vyko poezijos šventė „Tu mano meilė, tu mano laimė...“, skirta poeto Edmundo Steponaičio 125-osioms gimimo metinėms paminėti.

E. Pilypaitis, sveikindamas poetus ir pilnut pilnutėlę bibliotekos auditoriją kalbėjo, jog Kudirkos Naumiestyje buvo šventės pradžia, o bibliotekon susirinkę taps „Poezijos pavasario“ Šakiuose vainikavimo liudininkai.

Bibliotekos darbuotoja Lina Eringienė papasakojo apie jauną mirusį Šakių krašto poetą E. Steponavičių. Iš rusų kalbos vertusiam, moralės, religijos, kultūros temomis susirašinėjusiam su Levu Tolstojumi poetui buvo svarbu viskas, kas yra poetiška. Eiles E. Steponaitis rašyti pradėjo apie 1906 m. Išspausdino keliolika eilėraščių, vertimų, sekimų, paliko eilėraščių rankraščiuose. Jo eilėraščiai, kurių keletą perskaitė I. Plaušinaitytė, lyriški, bet savo turiniu artimi filosofinei poezijai. Įkvėpimo objektai – įvairūs žmogaus išgyvenimai, jausmai, gamta.

 Beje, šiemet minimos ir Kazio Bradūno 100-osios gimimo metinės, ta proga E. Bradūnaitė-Aglinskienė prisiminė savo tėvą, kaip jis mokė mylėti Lietuvą, šeimos vertybes, šeimoje jie daug kalbėdavosi, poetui itin svarbi  buvo lietuvių kultūra; taip pat prisiminė, kaip K. Bradūnas dainuodavo Jono Aisčio eiles. Ir pati susirinkusiems padainavo liaudies daina virtusį Jono Aisčio eilėraštį „Šilainė“.

Amerikoje užaugusi moteris pasakojo, kad vaikystėje tėvai šiukštu namuose neleisdavo kalbėti angliškai, tad nuėjusi į pirmą klasę anglų kalba nemokėjo nė vieno žodžio, tačiau labai greitai šią kalbą išmoko, mat grįžus namo kiekvieną vakarą tėvai liepdavo angliškai papasakoti, ko tądien išmoko amerikiečių mokykloje.

Pagaliau atėjo metas desertui – poetų eilėms, kurios nepaliko abejingų. Susirinkusieji taip įsijautė į skaitomus eilėraščius, kad poetų klausėsi sulaikę kvėpavimą, nes auditorijoje buvo tylu tylu. Tik juokas kartkartėmis tą tylą sudrumsdavo, nes skaitytos eilės buvo ne tik liūdnos, ilgesingos, bet ir šmaikščios, žodžiu, apėmė visą jausmų paletę – nuo skausmo prisiminus akmenis skaldantį tėvą iki šypsenos apmąstant mus valdančius genus...