Praėjusį penktadienį Zyplių dvare vyko daugiau nei prieš trejus metus žinomo dailininko Antano Obcarsko tapybos studijoje „Antaniniai ob...“ susibūrusių menininkų paveikslų parodos „Tapybos sujungti“ pristatymas. Tai jau septintoji jungtinė šios studijos narių paroda.

Parodoje lankytojai išvydo Kristinos Čivilytės, Irmos Gūžienės, Vandos Kaminskaitės, Raimondo Karčiausko, Edmundo Kartano, Daivos Kupstienės, Rūtos Levulienės, Jolitos Lubienės, Ugniaus Motiejūno, Gintarės Šiaulienės, Aušros Žukauskienės ir kraštietės Dainoros Ramanauskienės tapybos darbus. Visus šiuos menininkus vienija nenuginčijama aistra tapyti. Individualų braižą turintys dailininkai Zyplių dvare pristatė skirtingos metodikos ir stilistikos kūrinius, varijuojančius nuo natūralistinių formų iki visiškos abstrakcijos.

Parodos autoriai susibūrė prieš beveik ketverius metus, o dabar yra vienas kitam ypač artimi. Be to, studijos durys jiems yra atviros tiek dieną, tiek naktį. Kadangi kiekvienas turi nuo jos raktus, tik atėjus įkvėpimui, gali sėsti ir tapyti. Kaip kalbėjo pats A. Obcarskas, prieš beveik ketverius metus susibūrę dailininkai dalyvauja įvairiuose pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Austrijoje. Parodoje eksponuojami naujausi dailininkų paveikslai, nutapyti paskutiniuose pleneruose.

Ugnius Motiejūnas, vienas iš parodos autorių, teigė, kad sužinojęs, jog paroda vyks Zyplių dvare, labai susidomėjo, kaip sename, žmonių atkurtame dvare atrodys tapyba, sukurta XXI a. žmogaus, kuris visiškai kitaip žiūri į atvaizdavimo meną, linkęs į abstrakcijas. Autorius svarstė, kad jo ir kolegų darbuose pats svarbiausias dėmuo – spalva. Anot jo, daug mažiau dėmesio skiriama formai.

„Man patinka, kaip mūsų paveikslai čia atrodo. Manau, kad šiuolaikiniams dvarininkams būtų smagu gyventi su tokiais paveikslais“, – kalbėjo U. Motiejūnas.

Iš Lukšių kilusi D. Ramanauskienė, dėkodama visiems susirinkusiems už atvykimą, o Lukšių kultūros centro darbuotojams už šiltą sutikimą bei pasakojimus apie dvaro istoriją, neslėpė jaudulio, teigdama, kad, ko gero, savuose namuose pasisakyti yra visuomet sunkiausia.

K. Čivilytė atkreipė dėmesį į pavadinimą „Tapybos sujungti“.

„Šis pavadinimas labai daug ką atspindi – tai nuostabi studija, nuostabi grupė žmonių, kuriuos jungia tapybos ir meno jausmas, tarpusavio supratimas, laikas, praleistas pleneruose. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad nepaisant to, jog visi mes esame sujungti tapybos, kiekvieno autoriaus darbai turi savitą stilių. Nuostabiausia pamatyti, kiek gali būti įvairiausių spalvų, formų, skirtingų nuotaikų, sudarančių visumą. Bet visi mes esame skirtingi. Pagal braižą, net nematant pavardžių, galima atpažinti, kuris darbas kurio autoriaus yra“, – mintimis pasidalijo K. Čivilytė.

Jau ne vienerius metus A. Obcarskas savo studijoje suburia skirtingų specialybių žmones, mokydamas tapybos meno. Užsiėmimų metu kiekvienas studijos narys atranda savo stilių.

Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė pasidžiaugė, kad lukšiečiams labai paprasta, nes jie turtingi meno žmonių.

„Matot, kaip mums, kultūros centro darbuotojams, paprasta. Štai viena iš mūsų krašto kilusi menininkė sukvietė savo draugus, tyliai ramiai šiandien išpuošė dvaro erdves ir mums net galvų nereikėjo sukti, o jūs dar dėkojat, kad įsileidom“, – juokavo direktorė.

D. Bukšnienė atvirai kalbėjo, kad tokių svečių atvykimas tiek kultūros centro darbuotojams, tiek visiems miestelio ir rajono gyventojams yra vienas malonumas.

„Dvarą aplanko labai daug žmonių. Atvažiuoja čia ir antrą, ir trečią kartą. Ir vis pasidžiaugia, kad dvaro sienas puošia vis nauji meno kūriniai. Tad džiaugiamės ir mes“, – mintimis dalijosi kultūros centro vadovė.