baneris leidinys

jokymiene
Nuotr. Izabelė Lopetaitė-Jokymienė apgailestavo, kad poezijos knygos išleisti negalėjo, tad slaugytojai Jūratei Lazdauskienei mielai skaito savo eilėraščius.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Šakiuose gyvenančią 87-erių Izabelę Lopetaitę-Jokymienę daugelis pažįsta kaip ilgametę pedagogę, poetę, visuomenininkę. Jau kuris laikas moteris džiaugiasi į namus ateinančios slaugytojos pagalba ir draugija. Kokia gi ta senatvė, klausiame šiandien ponios Izabelės.

I. Lopetaitė-Jokymienė kilusi iš Jankų valsčiaus, Vinkšnupių kaimo (Kazlų Rūdos sav.). Šeimoje augo dviese su seserimi, anksti netekus tėvo, Izabelei teko padėti mamai ūkyje. Bet ji atkakliai siekė mokslo, baigė Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą, Kauno Mičiurino žemės ūkio technikume įgijo agronomės specialybę. Tačiau susiklosčius kitokioms gyvenimo aplinkybėms, 1966 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, dirbo Jankų ir Sutkų aštuonmetėse, Girdžių vidurinėje bei Sudargo mokyklose. Pedagoginei veiklai atiduota apie 40 metų, dauguma iš jų kartu su vyru praleista Sudarge. Dirbdama mokytoja, pradėjo rašyti scenarijus mokyklų renginiams, vėliau gimė ir pirmieji eilėraščiai.

Prieš dvidešimtį metų I. Lopetaitė-Jokymienė persikėlė gyventi į Šakius, įsitraukė į folkloro ansamblio „Šakija“, našlių klubo „Nendrė“ veiklą. Jos parašyti eilėraščiai sugulė almanachuose „Ilgesio gija“ (2001) ir „Saulės keliu“ (2008). Izabelė pasakoja apie dar vieną jos iniciatyvą – gimtojo Vinkšnupių kaimo susitikimus, kuriuos organizuoja nuo 1996 m. Moteris apgailestavo, kad šiuo metu dėl suprastėjusios sveikatos ji gimtojo kaimo susibūrimuose pati nebegali dalyvauti, tik rodo susitikimų nuotraukas.

Ponia Izabelė turi daug ką papasakoti, tik, deja, nėra kam. Prieš tris dešimtmečius moteris liko našlė. Šiuo metu ji sunkiai vaikščioja, beveik visą laiką praleidžia bute, mažai likę ir giminaičių.

Jau daugiau nei metai ją lanko Šakių socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos padėjėja Jūratė Lazdauskienė, pas senolę ji ateina du kartus per savaitę, po dvi valandas per dieną. Pasak Jūratės, močiutė jau būna suplanavusi jai darbus, dažniausiai tenka kartu keliauti pas gydytojus, į vaistinę, tvarkytis buityje, aprūpinti maisto produktais. J. Lazdauskienė apgailestavo, kad nedaug lieka laiko pabendrauti su šviesia, daug gyvenimo patirties sukaupusia moterimi.

„Aš, pavyzdžiui, valau langus ir kalbuosi su Izabele, ji pasakoja apie studijas, mokytojos darbą. Jos dar labai gera atmintis. Dažnai Izabelė skaito eilėraščius  apie gimtinę, Sudargo piliakalnius, aš rodau nuotraukas iš įvairių renginių ir švenčių rajone“, – pasakoja Jūratė ir prisimena, kad senolė iš pradžių išgyvenusi, kaip Jūratė suspės ja pasirūpinti, kai pati augina penkis vaikus.

Be to, J. Lazdauskienė prižiūri septynis rajono gyventojus, o anksčiau yra dirbusi kultūros darbuotoja, vėliau prižiūrėjo senelius Vokietijoje.

„Aš manau, kad dabar esu toje vietoje, kur ir turėčiau būti. Dirbu tą darbą, kuris man patinka. Dar vaikystėje svajojau tapti medicinos sesele. Su Izabele iš karto radau bendrą kalbą, jai jaučiu pagarbą, nes mane taip auklėjo – gerbti vyresnį žmogų“, – pasakojo J. Lazdauskienė ir pridūrė, kad ją senolė net sugraudino, kai pasakė: „Norėčiau tokią dukrą turėti kaip tu, Jūrate!“

Jūratė atviravo, kad žavisi viena ponios Izabelės savybe – daug nesiskųsti, išlikti stipriai. Senolė taip pat skuba įsiterpti į pokalbį ir priduria, kad ji greičiau bendrą kalbą randa su jaunesniais žmonėmis, nes pasak jos, pagyvenę tik apie ligas ir tekalba.
Pokalbio pabaigoje Izabelė prisipažino, kad senatvės bijo, ypač pasigenda artimų giminių: „Ką aš darysiu, kai jėgų visai neliks?“

J. Lazdauskienė pastebėjo, kad tos dvi valandos pas močiutę prabėga labai greitai. Abi kartu aplankė ir Izabelės dukterėčią, planuoja ateityje išvažiuoti į J. Lingio parką, nes, gavus neįgaliojo vežimėlį, daug lengviau keliauti.

Buvusi mokytoja pasakojo, kad kai lieka viena, skaito spaudą ir knygas (pačios mieliausios – leidiniai apie gimtuosius Jankus), sprendžia kryžiažodžius, dažniausiai žiūri per televiziją transliuojamus sveikinimų koncertus bei klausosi per radiją Šv. Mišių. Izabelė rodo ir perskaitytą paskutinę Jūratės padovanotą knygą „Ko nematė žiūrovai“ (aut. Nijolė Narmontaitė). I. Lopetaitė-Jokymienė pridūrė, kad politika labai nesidomi, tačiau norėtų didesnės pensijos, nes iš vaistinės dažniausiai išeinanti pustušte pinigine.

Ponia Izabelė dėkoja Šakių socialinių paslaugų centrui bei darbuotojams ir linki toliau padėti vienišiems žmonėms.

„ Būk su manimi, kol aš dar esu... Būk ir toliau energinga ir sveika“, – J. Lazdauskienei palinki senolė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos