Šakiečiams gerai pažįstamas iš Lukšių kilęs programuotojas Adas Burkšaitis, baigęs Kembridžo universitetą ir pusmetį dirbęs Anglijoje „Google“, keičia kryptį – imasi režisieriaus darbo. Rugsėjo 20–21 dienomis „Menų spaustuvėje“ Vilniuje jis pristato savo debiutinį spektaklį „Honey, I‘m home!“ („Brangioji, aš namie!“). Apie ką šis spektaklis ir kaip jaunas programuotojas atsirado teatre, kalbamės su Adu.

Kas gyvenime nutiko, kokios aplinkybės susiklostė, kad nusprendei išbandyti režisūrą? Kodėl pasirinkai būtent šią meno formą? Kodėl Adas ne rašytojas, fotografas, tapytojas, o režisierius?

Šiuolaikinis teatras yra arti realybės, kasdienio gyvenimo, kurį jis praturtina naujomis galimybėmis. Teatras man yra savotiškas visuomenės modelis, kuriame susijungia fantazija, gyva patirtis ir rizikos galimybė.

Kaip reagavo aplinkiniai? Ar artimieji jau seniai žinojo apie Tavo polinkį į teatrą?

Seniai žinojo, kad domiuosi teatru, bet nebuvome kalbėję apie režisūrą konkrečiai. Kai sužinojo, reagavo gerai – santykių nenutraukė (šypsosi).

Kur pats mokeisi režisūros ar esi savamokslis? Jei taip, iš kur sėmeisi žinių?

Esu savamokslis. Skaitau teatro literatūrą, vaikštau į spektaklius, važiuoju į meno festivalius užsienyje.

Apie ką kalbi savo spektaklyje?

Spektaklis paremtas amerikietiškomis šeštojo ir septintojo dešimtmečio situacijų komedijomis. Tais laikais kino industrija dar nebuvo tiek daug pasiekusi ir savyje turėjo daug teatro elementų. Todėl situacijų komedijos tampa patogiu įrankiu analizuoti kiną teatru, kalbėti apie kiną ir apskritai apie į technologijas pasinėrusią visuomenę.

Kiek laiko dirbi su šiuo spektakliu?

Su šio spektaklio idėja intensyviai dirbu jau metus. Viskas prasidėjo nuo bendros idėjos, koncepcijos, teksto kūrimo, o dabar realizuojame ir viską testuojame scenoje.

Kas Tau padeda, konsultuoja statant spektaklį?

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę statyti savo pirmąjį spektaklį „Atviros erdvės“ projekte „Menų spaustuvėje“. Dirbame su kuratoriumi ir visa „Menų spaustuvės“ komanda, iš kurių ir mokausi.  

Kaip sekėsi suburti komandą ir kitiems įrodyti, kad idėja yra verta, kad ją priimtų ir rodytų? Juk ne kiekvienas gauna tokias galimybes…

Prieš ieškodamas komandos ilgai mąsčiau apie koncepciją, „testavau“ ją įvairiais kampais. Tada susitikau su aktoriais, pristačiau savo idėją, kuri jiems pasirodė įdomi, ir taip pradėjome kartu dirbti.

Kaip save vertini kitų jaunų režisierių kontekste? Ar jauti savo pranašumą, ar dar jautiesi esantis „žalias“, kuriam reikia dar daug ko mokytis?

Jaučiuosi nepatyręs, tačiau labai įdomu išbandyti naują sritį ir susipažinti su kitu pasauliu. Tikiuosi, kad pavyks pernešti dalį savo pasaulio į tą „kitą“, taip sukuriant kažką naujo.

Kiek teatre yra programavimo?

Priklauso nuo to, kokį spektaklį statai. Mano spektaklyje programavimo nėra visai, bet įgytos žinios dirbant su technologijomis praverčia, atveria platesnį matymo lauką.

Kaip pavyksta suderinti šiuos du skirtingus polius – technologijas ir meną?

Jie patys kažkaip susiderina.

Ar ateityje norėtum suderinti, sujungti šias dvi sferas? Jei taip, kaip galvoji tą padaryti?

Turinio prasme šios dvi sferos jungiasi ir šiame spektaklyje, jame nagrinėjamas technologijų ir gyvo žmogaus santykis. O apie tiesioginį sudėtingų technologijų panaudojimą kol kas negalvoju, pirmiausia noriu išnagrinėti ir patirti patį teatrą.

Ar tai yra vienkartinė avantiūra, ar ir ateityje žadi statyti spektaklius, o galbūt planuoji save išbandyti ir kitose, naujose srityse?

Teatras mane žavi jau seniai, jame matau plačias galimybes išraiškos formų ir bendravimo prasme, todėl norėčiau ir toliau būti su juo susijęs.

Kokie Tavo artimiausių metų planai?

Šiuo metu esu susikoncentravęs į konkrečius su spektakliu susijusius darbus, todėl neturiu daug laiko apie tai galvoti. Sugalvosiu, kai bus proga atsitraukti ir permąstyti tuos planus iš perspektyvos.

Kristina Ižganaitytė