Lekėčiuose esančio Linos ir Ginto Čekauskų etnografijos muziejaus sienas papuošė fotografijos, kuriose nepakartojami gamtos vaizdai užfiksuoti Novaraisčio valstybiniame ornitologiniame draustinyje. Jame palydėti išskrendančių gervių pasišovė ir gausus būrys smalsuolių.

Į jaukų Čekauskų muziejų rugsėjo 20 d. vakarą sugužėjo gausus būrys lekėtiškių, svečių iš rajono bei Jurbarko. Šalia kitų eksponatų ant sienų akį traukė keturių autorių fotografijų paroda „Novaraisčio metų laikai“. Algirdas Jonas Repšys, kurį L. ir G. Čekauskai vadina tiesiog asmeniniu muziejaus fotografu, atviravo, jog jam lengviau fotografuoti nei kalbėti. Jis prisiminė, kai praeitais metais Novaraistyje fotografavo ir įkrito į pelkę.

„Sako, dėl gero kadro daug ką gali padaryti. Aš iki pusės buvau vandenyje, viena ranka iškelta su fotoaparatu, aišku, nulis laipsnių, ledas... ir nežinau, kur dugnas“, – pasakojo A. J. Repšys.

Jis pasidžiaugė L. ir G. Čekauskais, jo žodžiais, ant tokių entuziastų pečių gula ir kultūra, ir sukasi pasaulis. Jis prašė susirinkusių prisidėti įrengiant muziejaus antrą aukštą, tuomet, anot A. J. Repšio, čia atsirastų tikras kultūros židinys.

Vilnietis Romaldas Juškevičius, kitas parodos autorius, prisipažino, kad nors Šakiuose ir dirbo penkerius metus, bet nežinojęs apie Novaraistį ir tik praeitais metais jį atradęs. Anot jo, Novaraistis jaudina iki sielos gelmių. Marijampolietis juvelyras, fotografijų autorius Kazimieras Barišauskas į renginį neatvyko, tačiau susirinkusieji galėjo grožėtis jo fotografijomis, kuriose Novaraistis užfiksuotas žiemą.

Dar vienas gražus šio renginio akcentas – G. Čekauskui oficialiai įteiktas Panemunių regioninio parko ženklo naudotojo pažymėjimas už natūraliu būdu gaminamas skiedras, stogdengystę bei lentinius ir uoksinius inkilus. Ženklą lekėtiškiui įteikęs Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis pasidžiaugė, jog turi gražią progą apsilankyti mūsų krašte.

„Į jūsų pusę rečiau užsukame, bet su Gintu susipažinome praeitais metais Novaraistyje, kartu dalyvaujame įvairiuose renginiuose. Džiaugiuosi, kad jis tapo Panemunių regioninio parko produkto turėtoju. Jūsų krašte tokį ženklą turi medžio drožėjas kriūkietis Gediminas Jėčys. Tokį ženklą gali gauti amatininkai, paslaugų tiekėjai, nesvarbu, ar teikiate kaimo turizmo paslaugas, ar renkate arbatžoles. Dabar, jei pirksit iš Ginto, pavyzdžiui, inkilą, jūs įsigysite jau sertifikuotą produktą“, – aiškino M. Janušonis.

Muziejumi kaip edukacine erdve pasidžiaugė ir į parodą atskubėjęs rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, jis pastebėjo, kad G. Čekauskas, dalyvaudamas rajono šventėse, mugėse ir demonstruodamas senuosius amatus, prie jų leidžia prisiliesti ir vaikams. Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė linkėjo lekėtiškiams ir toliau saugoti miestelio savastį ir autentiką.

„Lekėčiuose nėra išlikusių nei dvarų, nei kultūros rūmų, bet manau, kad ne dideli kultūros centrai daro tą kultūrą, o paprasti žmonės, ne iš pareigos, o vedini savo širdies balso. Niekas ir Gintui nesakė statyti muziejų, jis pats tai padarė ir šiandien tuo džiaugiasi daug žmonių“, – kalbėjo Lekėčių miestelio seniūnas Ričardas Krikštolaitis ir įteikė visiems parodos autoriams padėkos raštus už Lekėčių vardo garsinimą. Muziejaus šeimininkas G. Čekauskas, kuris, beje, yra ir vienas iš fotografijų autorių, padėkojo visiems apsilankiusiems ir pakvietė nuvykti į Novaraisčio valstybinį ornitologinį draustinį kartu pasiklausyti gervių giesmių.

Nuo Lekėčių iki Novaraisčio apie 8 km. Atvykusius pasitiko Panemunių regioninio parko ekologas ornitologas Raimundas Giedraitis, kuris informavo, jog gervės pasirodys tik tuomet, kai pradės temti. Pasak R. Giedraičio, Lietuvoje yra penkios vietos, kur paukščiai sustoja ilsėtis.

„Novaraistis unikali vieta, čia – paskutinė gervių stotelė prieš didžiąją kelionę į šiltuosius kraštus. Girdite pavienius klyksmus, tai žvalgai atskrido, kurie tik apžiūri teritoriją“, – pastebi ornitologas. Apie pilkąsias gerves jis žino viską, nes paukščius stebi daugiau nei 40 metų. Pasak jo, dieną Lekėčių ir tolimesnių apylinkių laukuose jos ieško maisto, o vakarais, saulei leidžiantis, skrenda nakvoti į šiltas aukštapelkes, renkasi žolių kuokštus nedidelėse balose, nes vandenyje greičiau pajunta pavojų. Pasirodo, čia suskrenda ne mūsų lietuviškos, o iš šiaurinių rajonų – iš Rytų Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos skrendančios gervės.

Prieš temstant miško vieškeliu į Novaraisčio valstybinį ornitologinį draustinį vienas paskui kitą rieda automobiliai. Iš jų išlipę daugelis smalsuolių lipa į stebėjimo bokštelį. Klausiame, ar tokio žmonių dėmesio gervės nebijo.

„Prieš dvidešimtmetį pilkosios gervės buvo drąsesnės, atsiradus apžvalgos bokšteliui, gervės laikosi atokiau, į nakvynės vietą parskrenda tik visiškai sutemus. 1972 m. su kurso draugais ir dėstytojais per vieną vakarą suskaičiavome apie12 tūkst. pilkųjų gervių, deja, dabar tiek jų niekada nebūna, tik apie du tūkstančius keliauninkių kas vakarą atskrenda“, – pastebi R. Giedraitis.

Jis dar pridūrė, kad Novaraisčio ornitologiniame draustinyje kasmet peri nuo vienos iki penkių gervių porų. Iš žabų susinešusios lizdą, gervės jame padeda iki penkių kiaušinių, tačiau išperi daugiausia tris jauniklius. Kitaip negu gandrai, pavienės pilkosios gervės Lietuvoje žiemoti nelieka.

Be kelių minučių septinta valanda vakaro pasigirsta širdį veriantis pilkųjų gervių klyksmas, horizonte išryškėja plonutis lyg šilko siūlas paukščių trikampis, vienas, antras, deja, apsukusios kelis ratus virš nendrėmis apaugusios pelkės, gervės tupia toli nuo susirinkusių žmonių.

Pasak Panemunių regioninio parko direktoriaus M. Janušonio, paukščiams nepatinka nendrynai. Todėl šiais metais planuojama 30 ha plote nendres išpjauti. Tačiau, anot jo, patys gamtininkai tarpusavyje nesutaria, ar reikia atvirų teritorijų, o galbūt žmonių kišimasis į gamtą paukščiams tik kenkia.

O kol kas išvysti nuostabų reginį ir išgirsti gervių giesmes gali kiekvienas, rugsėjį ir spalį apsilankęs Novaraistyje.