Poezija, rankdarbiai, fotografija – menai, kuriuos tautodailininkė, literatė Rita Mockeliūnienė pristatė visuomenei praėjusį trečiadienį Zanavykų muziejuje. Tarp draugų, artimųjų, kūrėjų paminėta ir graži jos 55-erių metų sukaktis.

 

Ritelė – taip šią jaunatvišką, elegantišką, nuolat besišypsančią moterį vadina draugai, žodžio kūrėjai, meno puoselėtojai. Visi, kurie atvyko susitikti, apkabinti ir pasidžiaugti R. Mockeliūnienės fotografijos ir tekstilės darbų paroda „It šilko suknia gėlėta švelnumas dienos“.

Poezija – pirmoji Ritos Mockeliūnienės mūza...  Ji trijų poezijos knygų autorė, pagal jos kūrybą dainas atlieka rajono atlikėjai, Rita – Šakių rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė, subtili literatūrinių kompozicijų skaitovė.

„Kiekvienas žodis, atrodo, iš pačios širdies paimtas, švelniai ant delno padėtas ir prašyte prašosi – dėkitės mane į širdį, dalykitės su artimaisiais kaip duona, kaip medumi, kaip meilės sotybe. Tada pagarbiai palinksti, suimi visumą ir grožiesi neatsigrožėdamas“, – kalbėjo literatūrinio žodžio bičiulės ir dėkojo Ritelei už bendrystę, dosnumą dalinantis gražiausiais žodžiais, kūrybiškiausiais darbais.

Žiūri į Ritos nėrinius ir negali atsigrožėti. Ji lig šiol saugo kadaise tėvelio pagamintą iš storos aliuminio vielos kabliuką, prisimena mamytės nėrimo pamokas. Šios nėrimo, mezgimo aistros ji lig šiol nepaleido, o muziejaus lankytojams pristatė airiškus nėrinius, kurie taip subtiliai papuošė muziejaus langelius ir sienas. Muziejaus direktorė Rima Vasaitienė prisiminė ir pažintį su Ritele: prieš 20 metų ji rado vienos lankytojos paliktą raštelį, kad atokiame rajono kaime gyvena moteris, siuvinėjanti kryželiu...

R. Mockeliūnienė 2002m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, daug gražaus laiko praleista su rajono tautodailininkų bendrija „Dailius“. Visai neseniai jai suteiktas meno kūrėjos statusas.

„Daug vasarų kartu tautodailininkai praleidome Zyplių dvare. Ritelė atrodo taip mįslingai kažką kuria, o vėliau, žiūrėk, baltų rožių nėriniai jau puošia arklidžių sienas... ir viskas taip dera. Mane dar žavi, kad ji gali be perstojo juoktis... nors ji daug keliauja, bet visuomet sugrįžta kurti į Zyplius. Mes visi jai dėkingi už patarimus, suteiktas gyvenimiškas pamokas. Aš jos stiprią vidinę būseną dažnai sutapatinu su vieno kunigo... ir dar – aš įsivaizduoju, kad kai Dievulis kūrė pasaulį, tai norėjo matyti visus žmones tokius kaip Ritelė...“ – savo apmąstymais dalijosi tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas, skulptorius Vidas Cikana.

Dar vienas netikėtas R. Mockeliūnienės atsivėrimas – pomėgis fotografuoti. Daugiau nei 20 tekstilės ir fotografijos parodų surengta gimtajame rajone bei šalyje. R. Mockeliūnienė keliavo po piliakalnius ir užfiksuotus vaizdus sudėjo į vieną fotoistoriją, kuri skirta Lietuvos valstybės atkūrimo  100–mečiui.

Pasipylė gražiausi garsūs ir tylomis pašnibždėti sveikinimo žodžiai ir palinkėjimai gimtadienio proga iš kūrybos bendrakeleivių, pažįstamų ir artimųjų. Ritelės rankose netilpo spalvingiausių gėlių žiedai, į glėbį nutūpė angelai iš metalo ir molio.

„Kad jūs žinotumėte, kokia aš esu jums visiems dėkinga! Už palinkėjimus ir apsikabinimus. Esu labai dėkinga likimui už savo šeimą. Už tai, kad mano gyvenime šitiek daug baltos spalvos. Už laisvę kurti ir auginti savo pomėgius. Už ištikimus ir nuoširdžius draugus, už savo sielos seses ir brolius, už sutiktus ir pažintus žmones, už tai, kad turiu su kuo savo patirtimi ir atradimais pasidalinti“, – kalbėjo R. Mockeliūnienė.

Nė akimirkai nedingo iš jos lūpų šypsena, dar ilgai netilo bičiuliški pokalbiai prie arbatos puodelio.

„Ir jai šiandieną manęs kas paklaustų, koks būtų mano didžiausias gimtadienio noras, tai aš atsakyčiau – lemtie, leisk man kuo ilgiau šalia savęs visus šiuos veidus matyti... nenustok jiems dalinusi šviesą, sveikatą ir augink mano dėkingumą už viską, ką aš turiu“, – atviravo Ritelė.