vaiksnoras interviu
R. Puišio nuotr.: Jonas Vaikšnoras sako, kad fotografija jam padeda įamžinti tai, ką jis patiria, leidžia išreikšti tai, ką mato, ir parodyti, kad pasaulis nuotraukoje gali būti kitoks. Nuotraukos stilizacija paties Jono.

Jonas Vaikšnoras – Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleivių prezidentas, visuomenininkas, aktyvistas, triskart Meno mokyklos absolventas, savanoris, menininkas, fotografas... Jonas – puikus pavyzdys kiekvienam, kaip per įvairias veiklas tapti geresniu savimi, siekti užsibrėžtų tikslų ir tobulėti. „Tobulėjimui ribų nėra“ – sako jis ir kasdien imasi vis naujų, įdomių veiklų. Apie jas su Jonu ir kalbamės.

Kodėl užsiimi tuo, kuo užsiimi?
Veiklas renkuosi pagal tai, ko man tuo metu trūksta, renkuosi tas sritis, kuriose noriu tobulėti. Štai, pavyzdžiui, dramos studiją pradėjau lankyti pajutęs, kad viešasis kalbėjimas man yra barjeras, kurį noriu perlipti. Į Dailės skyrių taip pat nuėjau savo noru. Čia atradau platformą, kurioje galėjau išreikšti save, kur mano keistos idėjos priimamos kaip vertingos. Čia galėjau atskleisti save, būti toks, koks esu. Pedagogai į žmogų čia žiūri kaip į kūrėją, suteikia įrankius, kuriais galiu save išreikšti, nebando įsprausti į rėmus. Dailėje nėra vieno atsakymo, vertinami unikalūs sprendimai. Mus mokė stebėti aplinką, įsigilinti į tai, kaip aš matau pasaulį kaip individualus žmogus, išgryninti savo matymo prizmę. Bet kai pasiekiu užsibrėžtą tikslą, kryptis, kuriomis noriu judėti, gali pasikeisti. Tuomet ieškau naujų veiklų, sričių ir siekiu naujų tikslų. Apskritai man patinka išbandyti viską, kas teikia laimę, malonumą, praturtina mane kaip asmenybę.

Kaip tiek daug veiklų sutalpini vienoje paroje?
Spėti visko neįmanoma ir tikrai nespėju. Nors ir planuoju laiką, dažnai, atsiradus naujai galimybei, kurią norisi išnaudoti, tenka perdėlioti planus. Juk yra toks posakis, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi. Tačiau stengiuosi įvykdyti, kiek tik galiu. Manau, kad man padeda tai, kad visur einu savo noru, su entuziazmu, o ne per prievartą. Žinoma, nukenčia poilsis, mityba, bet veikdamas tai, kas man patinka, pailsiu.

Sakei, kad stebi pasaulį. Kokie Tau atrodo žmonės čia ir svetur?
Labai sunku tai įvertinti, visi yra skirtingi. Tai priklauso nuo žmogaus patirties. Jei Šakiuose man būtų nutikę vien blogi dalykai, asocijuočiau šią vietą su blogiu. Viską lemia aplinkybės, tai, ką vienur ar kitur patiriu, kaip jaučiuosi. Jei jausiuosi gerai, tai ir vieta, žmonės atrodys geri. Man patinka Šakiai, myliu šį miestą ir rajoną, nes čia yra daug nuostabių ir gerų žmonių, su kuriais randu bendrą kalbą, dėl kurių norisi čia būti.

Stebi kitus, aplinką, o kokį matai save? Kaip save apibūdintum toje aplinkoje?
Mėgstu save vadinti menininku. Tačiau nėra vieno žodžio apibūdinti žmogui. Turbūt esu tiesiog žmogus. Mane labai žavi žmonių universalumas, todėl norėčiau būti kaip Leonardas da Vinčis, kuris sugebėjo save realizuoti daugelyje sričių, ar kiti garsūs švietėjai, žmonės, kurie veikia kažką naudingo visuomenei.

Ar turi savo ateities viziją? Kokia ji?
Domiuosi pasauliu, man rūpi, kas vyksta aplinkoje, laikau save viso pasaulio piliečiu. Turiu humanistinių siekių, todėl mąstau ne tik apie save, bet ir apie visuomenę, aplinką. Ją ateityje norėčiau matyti išsilavinusią tiek, kad vertintume vieni kitus ne pagal skirtumus, o panašumus, kad visi turėtų lygias galimybes ir drauge galėtų užkariauti visatą. Ir jei galiu kažką padaryti, kad būtume arčiau tos vizijos, būtinai tą padarysiu. Žinoma, vienam veikti sunku. Daug žmonių per visą istoriją stengėsi pasaulį padaryti taikų, laimingą, geresnį ateities kartoms. Todėl mano tikslas – veikti tai, nuo ko ateityje, kad ir mažai grupei žmonių, būtų geriau.

O kam mums reikia užkariauti visatą?
Tai susiję su vienu esminių žmogaus bruožų – smalsumu. Tai yra dalykas, kurio nenoriu prarasti. Labiausiai bijau, kad kai būsiu senas, prarasiu smalsumą. Užkariavimas yra tam, kad žmonija tobulėtų. Jei kursime vis didesnius tikslus, augsime ir patys. Juk jei nori pasiekti tikslą, kuris yra didesnis už galimybes, tai siekdamas to tikslo ugdai ir savo galimybes jį pasiekti. Tobulėjimui ribų nėra. Viską galima padaryti geriau. Reikia stengtis kasdien būti geresniu žmogumi, geresniu savimi.

Ką pakeistum visuomenėje, ko imtumeisi, jei turėtum galios poziciją?
Iškelčiau kritinio mąstymo idėją, kad kiekvienas pamatytų pasaulį iš naujo.  

Esi moksleivių prezidentas. Kokios galimybės Šakių jaunimui save realizuoti?
Kas ieško, tas randa. Reikia kažką daryti, dėti pastangas, kad kažką gautum. Ne visada pavyksta, bet reikia bandyti. Pats dažnai gailiuosi, neišnaudojęs visų teikiamų galimybių. Reikia užsispyrimo, negalima nuleisti rankų po pirmo nepasisekimo. Užsispyrę nueina toli, nes sėkmė aplanko tik įdėjus daug pastangų. Jeigu nori kažką daryti – visada rasi sprendimą. Bet jei nenori – rasi šimtą priežasčių, dėl ko to turėtum nedaryti. Tačiau reikia pažiūrėti į save iš šono ir įvertinti savo galimybes. Nereikia bijoti bandyti, bet jei jauti, kad veikla daugiau apsunkina nei teikia malonumą, tuomet galbūt verta save išbandyti kitur. Būtina įvertinti santykį tarp to, ko aš noriu, ir to, kiek galiu. Taip pat galime paklausti patarimo artimos aplinkos žmonių. Tačiau sprendimą darau aš ir pats turėsiu su juo gyventi, todėl atsakomybė rinktis tenka pačiam.

Ar galima sakyti, kad užsispyrimas ir yra Tavo variklis?
Nėra vienos priežasties. Tiesiog man smagu dalintis idėjomis, daryti tai, kas man atrodo yra gerai, sužinoti kažką naujo.

Fotografuoji. Kodėl darai būtent tai?
Viena iš priežasčių ta, kad noriu įamžinti tai, ką patiriu, o fotografija man padeda tą padaryti. Ji leidžia išreikšti, ką ir kaip aš matau, bei parodyti tai kitiems, atskleisti, kad pasaulis nėra toks, kokį jie mato, kad senas, apgriuvęs namas gali būti gražus. Taip pat tai priklauso ir nuo galimybių. Jei jų turėčiau daugiau, galbūt užsiimčiau kuo nors kitu, pvz., skulptūra.

Fotografuoji žmones, pastatus. Kodėl būtent juos ir ką juose matai, ką jų fotografijomis nori pasakyti?
Myliu žmones. Žmogus yra vienas sudėtingiausių organizmų visatoje. Pats esu žmogus ir matau savo atspindį kituose. Mane žavi žmogaus sudėtingumas. Noriu įamžinti grožį, kurį matau žmoguje ar sudėtingoje jo išraiškoje – architektūroje.

Kokia būtų Tavo svajonių fotografija?
Tai būtų fotografija, kuri pakeistų žmogų į gera. Į kurią pažiūrėjęs jis pradėtų kitaip mąstyti arba taptų geresnis...

Kristina Ižganaitytė

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos