Sakoma, kad tūkstančio ežerų kraštu praminta Mozūrija (netoli Lietuvos sienos Lenkijoje esantis ežeringas Mozūrų kraštas) atgyja vasarą. Sutapimas ar ne, tačiau būtent vasaros metu šiame krašte, Geldapėje, tarptautiniame menininkų plenere „Šiaurinė Mozūrijos šviesa“ dalyvavo mūsų krašto dailininkai Audronė ir Algimantas Vorevičiai, Lolita Rūgytė ir fotomenininkas Vidas Venslovaitis. Penktadienio pavakarę Rotušėje pristatyta plenero darbų paroda.

Plenerą organizavo ir lėšų menininko Zbigniew Mierunski iniciatyva jam skyrė asociacija „Vietinis Geldapės fondas“. Z. Mierunski yra dažnas mūsų krašto svečias. Menininkas dalyvauja kone kiekviename tarptautiniame „Kalbančios žemės“ plenere. Šįsyk Z. Mierunski pasikvietė Šakių menininkus į kaimyninę Lenkiją. Be mūsų krašto atstovų, plenere dalyvavo penki menininkai iš Lenkijos.

Į parodos atidarymą Rotušėje atvykęs Z. Mierunski sakė, kad neapsakomai džiaugiasi jau daugelį metų besitęsiančia draugyste su šakiečiais, per šį laikotarpį kartu dalyvauta daugybėje įvairių projektų, plenerų, parodų atidarymų, tad menininkui mūsų kraštas tampa vis artimesnis.

„Džiaugiuosi, kad kolegos iš Šakių galėjo pažinti Mozūrijos kraštą, net neabejoju, kad jie, daugiau kaip savaitę laiko praleidę plenere, patyrė daug neišdildomų įspūdžių ir pasidžiaugė miškų ir ežerų turtingu kraštu, buvo jo įkvėpti“, – kalbėjo Z. Mierunski.

Dailininkė L. Rūgytė susirinkusiems pasakojo, kad Geldapė įspūdinga ne tik savo grožiu, nuostabia gamta, bet turtinga nuostabių, nuoširdžių žmonių, su kuriais netrukus Šakių menininkai artimai susidraugavo.

„Man visuomet norisi sugrįžti į šį kraštą. Plenero metu sužinojau daug naujų dalykų, istorinių faktų, tai tapo šviežiu, taip reikalingu oro gurkšniu. Viename iš mano paveikslų pamatysite motyvą su sudegusiu dvaru, kuris kadais buvo nepaprasto grožio, dar ir dabar spinduliuoja neįprastą energiją. Iš tikrųjų plenero metu patyrėme nuotykių, keliavome, vaikščiojome, pasisėmėme daug peno kūrybai“, – pasakojo dailininkė.

L. Rūgytė papasakojo apie vieno iš plenero dalyvių, performanso kūrėjo Wieslaw Wachowski techniką, kurią išpildyti ir sukurti įspūdingo grožio darbus padėjo... nuolat merkiantis lietus.

„Jis tiesiog leido tapyti lietui. Menininkas liedavo akvarelę, o tekėdamas lietus padėjo kurti piešinius“, – prisiminė L. Rūgytė.

A. Vorevičius juokavo, kad menininkams pasitaikė labai „geras“ oras, nereikėjo nei maudytis eiti prie ežerų, nei per daug gamtoje būti, nes... nuolat lijo. Dailininkas pasidalijo pasakojimu iš viešnagės pas kaimynus.

„Nors gyvenome ant ežero kranto, per visą viešnagę į vandenį net kojos įmerkti neteko, toks „geras“ oras buvo. Tiesa, gyvenome visai netoli Rusijos sienos. Vieną rytą bežvejojant pradėjo šnarėti medžiai, pagalvojau, kad rusai puola. Nesupratau, kas vyksta, kol nepamačiau į mane akis įsmeigusio šerno. Jis, matyt, irgi norėjo pažvejoti, bet mudu kažkaip susitarėm – aš likau, o jis nuėjo savais keliais. O kalbant rimtai, gyvenome labai tylioje, ramioje aplinkoje, galėjome susikaupti ir rimtai padirbėti“, – pasakojo A. Vorevičius.

Tam, kad pasisemtų kuo daugiau žinių, menininkai kone kiekvieną dieną lankėsi vis kituose objektuose, stengėsi juos kuo labiau pažinti ir tik tuomet ėmėsi kūrybos – tapė, fotografavo.

Tai jau antroji „Šiaurinės Mozūrijos šviesos“ paroda. Pirmoji po plenero buvo surengta įspūdingoje vietoje, prie mineralinio vandens garinimo įrenginio, esančio šalimais vieno Geldapės ežerų. Rotušėje plenero paroda bus eksponuojama iki lapkričio 30 d.