Patašinės kaime iš valdiškų įstaigų likusi tik biblioteka, dar yra parduotuvė. Nėra mokyklos, ambulatorijos, pašto... Būta kalbų, galbūt ir bibliotekos nereikia, tačiau bibliotekininkė Kristina Stankevičienė sako: kaimo žmonės ateina į biblioteką ne tik knygų pasikeisti, bet gauna kai kurias paslaugas ar tiesiog nori pasikalbėti. Vos prieš mėnesį biblioteka persikėlė į kitas patalpas, kur ir darbuotoja, ir lankytojai jaučiasi daug komfortiškiau. Ir visa tai ne be bibliotekininkės indėlio.

Persikėlė į kitas patalpas

Iki šiol biblioteka buvo įsikūrusi antrame pastato aukšte. Anksčiau šis pastatas buvo kur kas gyvesnis – čia veikė mokykla, buvo laisvalaikio salė, o dabar liko tik biblioteka – vienintelis šviesulys kaimo gyvenvietėje. Kadangi antrame aukšte esančios patalpos prastos būklės, užlipimas į jas nepatogus, bibliotekininkei kilo mintis persikelti į geresnes patalpas pirmame aukšte. Kaip tarė, taip padarė. Žinoma, su Šakių viešosios bibliotekos, rajono valdžios ir seniūnijos palaikymu.

„Labai dėkinga bibliotekos valdžiai, taip pat seniūnui Sauliui Naumavičiui, kuris sakė, kad visas pirmas aukštas mano, kaip noriu, taip galiu įsikurti“, – sakė dešimt metų bibliotekininke dirbanti K. Stankevičienė.

Tad gavusi kad ir nedidelę finansinę paramą moteris ėmėsi darbų.

„Labai daug padėjo vyras. Tiesiog savaitgaliais atvažiuodavome su šeima ir tvarkydavome. Mes špakliuojame, dažome, vaikas prie kompiuterio pažaidžia“, – pasakojo bibliotekininkė.

Dabar ji džiaugiasi naujomis patalpomis, kurios ir jaukesnės, ir šviesesnės, ir šiltesnės. Žinoma, būtų smagu, jei čia dar kažkas įsikurtų, nes dabar dideliame pastate dirba ji viena.

„Yra lankytojų, kurie dar net nebuvo šiose patalpose, bet atėję labai maloniai nustemba. Ypač vaikai pasako, kad šiose patalpose daug smagiau“, – darbo rezultatais džiaugiasi K. Stankevičienė, patikinusi, kad jai knyga, biblioteka labai svarbi, tad ir stengiasi šį šviesulį kaime išlaikyti.

Į biblioteką – ne tik knygų

Pasak moters, nėra buvę tokios dienos, kad į biblioteką neužsuktų nė vienas lankytojas. Apskritai čia žmonės ateina ne tik dėl knygų, bet tiesiog pakalbėti, vaikai pažaisti su kompiuteriu, būna, ir namų darbus čia ruošia, kiti ateina internetu susitvarkyti reikalų. Ne paslaptis, kad kartais bibliotekininkės pagalba tiesiog neišvengiama.

„Žinau, kad negaliu kištis, bet žmogus prašo, kad padėčiau padaryti pavedimą, o ką daryti, kaip atsisakyti. Tad padedu. Juk tam čia mes ir esame“, – mano moteris.

Ji puoselėja idėją, kad biblioteka apskritai taptų kaimo traukos centru, galbūt galėtų įsikurti ir bendruomenė, kurios Patašinėje nėra, tad anksčiau girdėti komentarai – esą biblioteką reikėtų uždaryti – jai nesuprantami.

Atsirado poilsio zona

Tvarkant patalpas bibliotekoje K. Stankevičienės iniciatyva įrengta poilsio zona, į kurią bibliotekininkė net iš savo namų stalo žaidimų ir žaislų prinešė. Svarsto, jog ir kilimas, sėdmaišis čia būtų gerai, kad patalpos taptų jaukesnės ir patrauklesnės. Štai norėdama įprasminti bei naujam gyvenimui prikelti nurašytas knygas sukūrė ir interjerą papuošė ne viena unikalia kompozicija – knygoje-vazone susodino gėles – sukulentus.

„Gal ir apsnūdusi buvau, bet persikėlusi į naujas patalpas turiu daug minčių, energijos dirbti toliau“, – tikina pašnekovė ir jau mąsto apie tai, kad naujosiose patalpose būtų galima ir renginius organizuoti, poetų pasikviesti.

Iš viso Patašinės bibliotekos knygų fondas – 5 tūkst. Per metus biblioteka gauna apie 130 naujų knygų, tad bibliotekininkė mano, jog skaitytojai turi iš ko rinktis. Kadangi ji pati gyvena Bliuviškiuose, rodo kampe suruoštą siuntinuką su knygomis to kaimo gyventojui.

„Tikrai nemažai skaitytojų iš Bliuviškių. Vienas žmogus vis perskaito, prašo pakeisti, tad, galima sakyti, teikiu ir mobilias paslaugas“, – juokiasi bibliotekininkė.

Bibliotekoje vyksta ir skaitymo skatinimo akcijos, vasarą mažuosius skaitytojus taip pat ragina leisti laiką su knyga.

Visgi nepaneigiamas faktas, kad kaimas nyksta, gyventojų mažėja. Štai ir prieš mums atvykstant į biblioteką du vietiniai jauni gyventojai čia atsispausdino bilietus į užsienį.

„Gerai tiek, kad sakė, jog tik laikinai užsidirbti“, – pasakojo K. Stankevičienė, bent jau kol kas save matanti ir Lietuvoje, ir Patašinėje.