Rašytojas, politinis kalinys Vincas Korsakas (1928–2005) gimė ir augo Kapčiamiestyje (Lazdijų r.). Kalėjo Vorkutos lageryje, Vladimiro kalėjime, Mordovijos lageriuose. Nuo 1964 m. gyveno Lukšiuose. Ir okupacijos metais, ir sulaukęs laisvės intensyviai kūrė, išleido 11 poezijos, prozos, publicistikos knygų. Šiandien apie poetą kalba jo darbo kambarys, kur artimieji saugo kūrėjo atminimą. Vasario 7 d. lukšiečiai paminėjo V. Korsako 90-metį.

Galimybę artimiau pažinti taurią, šviesią V. Korsako asmenybę turėjo visi, susirinkę į Lukšių kultūros namus, kur buvo surengta paroda V. Korsakui atminti, prisiminimais dalijosi jį pažinoję lukšiečiai. Lukšių bibliotekos vedėja Inesa Bagdanavičienė trumpai apžvelgė jo biografijos faktus ir prisipažino, kad jai neteko bendrauti su V. Korsaku, bet jį pažino per jo kūrybą, dar daugiau apie jį sužinojo iš V. Korsako sutuoktinės Algimantos Korsakienės.

Po lagerius

Septyniolikmetis Vincas 1951-aisiais buvo nuteistas 25-eriems metams ir išvežtas į Vorkutą, vėliau perkeltas į Vladimiro politinių kalinių kalėjimą. Čia jis drauge su kitais, nepakentusiais itin sunkaus kalėjimo režimo, sukėlė riaušes: dužo kalėjimo langai, per juos į miestą sklido šauksmas: „Svobodu!“ (laisvę). Kalėjimo režimas palengvėjo. Vincas su draugais rengėsi ateities veiksmams – tyrinėjo priešo ideologiją, sukūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) manifestą, rašė eilėraščius.
Mirus Stalinui ir politiniam klimatui šiek tiek atšilus, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas įsteigė komisiją, kuri pradėjo peržiūrinėti politinių kalinių bylas. Vincui bausmė buvo sumažinta iki penkerių metų ir jis išleidžiamas į Lietuvą. Tačiau džiaugtis laisve jam neteko, nes suprasdamas, kad kova nebaigta, bendradarbiavo LLKS, įsigijo spausdinimo mašinėlę, rinko aukas kalintiems laisvės kovotojams. Po pusės metų (1957 m. balandžio 17 d.) Vincas vėl suimamas ir įkalinamas Vilniaus KGB kalėjime: čekistai stvėrėsi už galvos – per šešis mėnesius grupė sugebėjo sukonstruoti radijo siųstuvą ir prabilti į Lietuvą „Nepriklausomos Lietuvos“ balsu.

„Lietuvos SSR Aukščiausiajame Teisme skaitant teismo nutartį, Vytautas Vaineikis ir V. Korsakas užtraukė „Lietuva, tėvyne mūsų...“ Kareiviai puolė tramdyti. Sąmyšis. Grumtynės. V. Vaineikis nubloškė jį smaugusius sargybinius. Tada teismo pirmininkas „draugas“ Žvirblis leido himną baigti...“ – tokius V. Korsako biografijos faktus priminė I. Bagdanavičienė.

V. Korsakas pasiunčiamas penkeriems metams į Mordovijos lagerius. Čia pieštomis raidėmis spausdinamas pogrindinis laikraštėlis „Laisva Lietuva“. Su Petru Paulaičiu (iškalėjusiu beveik 40 metų) ir kitais Vincas kuria programas Lietuvai laisvinti, rimuoja patriotines eiles. 1962-aisiais V. Korsakas vėl laisvėje. Tačiau vis tiek nenurimsta, drauge su kitais redaguoja pogrindžio Lietuvos liaudies laisvųjų poetų susivienijimo leidinėlį „Aukuras“.

Lietuvių tautos kova 1990-aisiais sugrąžino Lietuvai nepriklausomybę. Vincas vėl rašo straipsnius į spaudą, kuria eiles, leidžia knygas, puoselėja ir stengiasi įkvėpti tautiečiams lietuvišką dvasią.

„Nugyventi metai daug ko išmokė“

„Vyko literatūrinis vakaras, kuriame atvykęs su draugais Vincas skaitė savo sukurtą „Liūdną pasaką“, – taip apie susitikimą su V. Korsaku pasakojo jo žmona Algimanta.

Vincas jai pasirodė labai išprusęs, mandagus, ji maniusi, kad toks vyras negalėtų būti jai skirtasis. Vėliau jie pradėjo susirašinėti, susitikinėti, kurti bendrus ateities planus. Algimanta 1964 m. ištekėjo už V. Korsako ir abu apsigyveno Lukšiuose, augino sūnų Gintarą.

„Kaip Algimanta pasakojo, jų gyvenimas Lukšiuose buvo stebimas ilgą laiką. 1974 m. švenčiant vedybų dešimtmečio šventę pas juos apsilankė pažįstamas lukšietis. Praėjus keliems mėnesiams po šios šventės, Kūčių vakarą, atvyko Šakių saugumo viršininkas ir įsakė Vincui ruoštis į Vilnių. Algimantai ir jos tėvams tai buvo didžiulis sukrėtimas. Nejaugi vėl tremtis? Tačiau Vincas po paros buvo paleistas. Algimanta pasakojo, kad jos tėvas Pranas Sprindžiūnas, sudėjęs Vinco kūrybą į maišą ir apkamšęs jį šiaudais, išnešė paslėpti. Žmona Algimanta mena, jog slėpti teko visur: aviliuose, metalinės lovos kojose, už tapetų, į spalius ant aukšto namuose, net vaikų darželyje (A. Korsakienė dirbo Lukšių vaikų darželio vedėja). Kratų nebuvo, kūrybą pavyko išgelbėti, išsaugoti, sulaukti, kol ateis laisvės laikai“, – pasakojo I. Bagdanavičienė ir prisiminė Algimantos žodžius, jog nugyventi metai su vyru ją daug ko išmokė.

Jis labai mylėjo savo sūnų, anūkus, kuriems skyrė daug laiko, eidavo su jais pasivaikščioti, skaitė jiems knygas. Prasidėjus Sąjūdžiui Korsakai dalyvavo mitinguose, šaukdavo su visa minia „Lie-tu-va“, dalyvavo 1991 m. sausio įvykiuose. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą jie važiuodavo į susitikimus su politiniais kaliniais, į knygų pristatymus, kur skaitydavo savo kūrybą. Ir visur abu, visur kartu.

Gyvas lukšiečių atmintyje

Korsakų namuose įruoštas atminimo kambarys. Jame – V. Korsako knygos, albumai apie rašytoją, įvairiomis progomis padovanotos juostos, politinių kalinių V. Vaneikio, Vytauto Jurkonio tapyti paveikslai, kai kurie buities daiktai, kuriais rašytojas naudojosi – rašomoji mašinėlė, radijas ir kt.

V. Korsakui atminti miestelio centre Lukšių seniūnas, skulptorius Vidas Cikana sukūrė ąžuolinę skulptūrą su jos viršūnėje čiulbančiu paukščiu. Ši skulptūra iškilmingai atidengta Vasario 16-ąją 2009 m.

„Korsakas žodžiu, stipria siela kovojo už Laisvę... Dar Šakiuose apie sąjūdį niekas nekalbėjo, o Lukšiuose, mūsų susitikimuose ir pokalbiuose su Vincu Korsaku, mokytoju Vytautu Armonavičiumi, kunigu Lionginu Kunevičiumi tos užuomazgos jau mezgėsi. Lukšiams tokie šviesuoliai teko – pogrindinį leidinį „Aušra“ redagavęs kunigas Kunevičius ir Korsakas, kurio skaitoma poezija skambėjo prie pastatyto prie mokyklos „Rūpintojėlio“, – mintimis dalijosi V. Cikana.

Lukšių Vinco Grybo gimnazijos mokytoja, lituanistė Stasės Burkšaitienė, kuri renginyje pasidalino savo prisiminimais apie V. Korsaką bei apžvelgė kai kuriuos jo kūrybos momentus, pabrėžė, kad prasminga apie Vincą Korsaką kalbėti Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, nes jis buvo tas žmogus, kurio visa veikla, visas darbas buvo skirtas tam, kad mes galėtume tą šimtmetį švęsti.