Vasario 17 d. Gelgaudiškio dvaro rūmuose viešėjo žurnalistė, rašytoja Dalia Kutraitė, keletą dešimtmečių dirbusi Lietuvos televizijoje, kur vedė populiarias pokalbių laidas su skirtingų pažiūrų, likimų ir profesijų žmonėmis. Rašytoja daug kalbėjo apie Lietuvą, pristatė savo knygas – „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ ir „Nokstančių bananų kvapas“.

Viskas su Lietuva yra gerai

„Labai seniai buvau Suvalkijoje, tačiau prisimenu, kad tuščiomis čia važiuoti negalima, – juokėsi D. Kutraitė. – Tad įsimečiau keletą knygų į madingą sietkutę, kuri mena daugelio iš mūsų jaunystę. Joje sovietiniais laikais tilpdavo visas mūsų gyvenimas: ir pienas, ir duona, ir degtinytė, ir knyga šalia, ir majonezas. Tačiau apie knygas pakalbėsime vėliau, dabar apie Lietuvą.“

Žurnalistė papasakojo, kaip per Vasario 16-ąją kartu su vyru ketino anūkiukus nusivežti į aikštėje prie Prezidentūros vykstantį šventinį minėjimą, dalyvauti vėliavų pakėlime. Ji prisipažino, kad daugelį metų čia važiuoja ir nusimena, kad atvyksta labai mažai žmonių, tad galvojo pasielgti patriotiškai – šiemet ir anūkus atsivesti.

„Ir ką jūs manote, nepatekome. Jūs negalite įsivaizduoti, kokios minios ėjo žmonių. Nebuvo kur pastatyti automobilio, – konstatavo faktą D. Kutraitė. – Tai mums priminė laikus, kai taip žmonės ėjo į Sąjūdžio mitingus. Be galo malonus jausmas. Pagalvojau, tai viskas su Lietuva yra gerai. Mums tik reikia dažniau susitelkti. Vilnius tikrai ypatingai šventė Lietuvos atkūrimo šimtmetį. Norėjau perduoti ir jums tą jausmą. Visas pasaulis pastebėjo ir prisidėjo.“

Nesame susitarę dėl vertybių

Pasak rašytojos, politikas ir visuomenės veikėjas Vytautas Landsbergis šimtametę Lietuvą pavadino jauna.

„Na, moteris visada jaunai atrodo, tačiau ne todėl Lietuva jauna. Kas tai žymi? Kokia vertybė mus Lietuvoje sieja? – klausė žurnalistė. – Pavyzdžiui, kai Amerikoje kandidatai eina į prezidento rinkimus, dažniausiai pasakoja, kaip jų protėviai atvažiavo į šią šalį su keliais doleriais kišenėje, kaip nieko neturėjo, dirbo sunkius darbus ir kaip prasigyveno, išleido vaikus į mokslus. Ten turtas yra vertybė. Proseneliai yra vertybė. Šeima yra vertybė. O pas mus? Mes nesame susitarę dėl vertybių.“

Susirinkusieji teigė, kad mūsų vertybė yra kalba. D. Kutraitė pritarė, kad mūsų kalba yra unikali, tačiau kaip mes ją išsaugosim, teigė nežinanti, nes ją vartojam vis labiau iškraipydami.

„Būk apsukrus. Būk verslus. Ar čia jau labai gerai? Jaunimui viskas paprastai – namas, mašina, karjera, bet su tokiom vertybėm turbūt neišsilaikysim“, – svarstė žurnalistė.

Prakalbus apie žemę, ji ir patvirtino, ir suabejojo – žemė vertybė, bet ne tada, kai ją reikia pasidalyti tarp brolių.

Dar vienas pasiūlymas buvo paveldas.

„Ko gero, taip. „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – citavo himno eilutę viešnia. – Himne viskas parašyta. Gal skambės nepopuliariai, bet visos praeitys mums yra naudingos ir gali būti mūsų stiprybės šaltiniu. 50 okupacijos metų mus išmokė labai saugoti savo kalbą, rusicizmų mūsų kalboje buvo daug mažiau nei šiandien anglicizmų. Pažiūrėkit, kokį patriotizmą, orumą išugdė tremtiniai. Mūsų paveldas – praeitis ir kiek mes daug iškentėję. Galbūt tame ir yra mūsų stiprybė. Žmogų ugdo ne pergalės, o pralaimėjimai. Labai teisingai pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Laikai yra tokie, kokių žmogus nusipelno...“

Verdančių obuolių kvapas

„Esu labai dėkinga likimui už viską, ir už tai, kad aš gimiau tremtyje. Dėl to aš daug ką matau plačiau. Turiu daug šeimos, giminės istorijų. Yra viena istorija, susijusi su Lietuva, kuri paskatino mane parašyti antrąją knygą. Nokstančių bananų kvapas. Kas tai buvo sovietmečiu? Deficitas ir gero gyvenimo simbolis, – tvirtino žurnalistė. – Tai štai istorija apie mergaitę tolimame Sibiro krašte, ji žaisdama namuose pajunta tokį nepaprastą, nepažintą kvapą. Atbėga ir pamato, kaip į verdančio vandens puodą mama meta apvalius raudonskruosčius vaisius. Tai buvo obuoliai, kuriuos mums atsiųsdavo iš Lietuvos. Kol juos atveždavo, jie sušaldavo. Kad obuolius būtų galima valgyti, mesdavo į verdantį vandenį. Aš ir esu ta maža mergaitė, kuri atsimena šį obuolių kvapą. Kai 1957m. išsiruošėme į Lietuvą, aš išvažiavau tik todėl, kad norėjau pamatyti tą kraštą, kur ant medžių auga obuoliai.“

Pokalbiai su žvaigždėmis

Pasak rašytojos, knyga „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ taip pat yra apie Lietuvą, nes Lietuva – tai žmonės, kuriuos ji kalbino pirmuoju laisvės periodu – paskutiniuoju 20-ojo amžiaus dešimtmečiu. Tai buvo įvairių profesijų, skirtingų pažiūrų ir likimų žmonės. Tai buvo to meto dvasininkai, populiarūs dainininkai, aktoriai, gydytojai. Tai buvo to meto žvaigždės, kurių istorijos bus įdomios dar ir po šimto metų.

Žurnalistei labiausiai įsiminė pokalbiai su kardinolu V. Sladkevičiumi ir prezidentu Algirdu Brazausku. Ji prisiminė, kad prieš važiuojant į pokalbį su kardinolu jos didžiausias autoritetas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas keistai kaip dvasininkas nuteikė: „Tu važiuok. Nesijaudink. Tas žmogus mato kiaurai. Jis mato auras. Turėtum praeiti.“

„Aš tai žinojau ir šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad po daugelio metų, kai Lietuva švęs nepriklausomybės 200 metų sukaktį, bus galima atsiversti mano knygą ir rasti minčių, tokių pat aktualių ir naujam laikmečiui“, – įsitikinusi knygos autorė.

 „Tai, ką aš iš jų gavau, viskas tilpo manyje. To iš manęs niekas niekada neatims. Labai džiaugiuosi, kad tuo galėjau pasidalinti su kitais. Žinau, kad ši knyga niekada nepasens. Visi pokalbiai tarytum parašyti šiandien. Tik jau žmonių kai kurių nebėra, – konstatavo D. Kutraitė. – Tiesa, tai nėra pirmųjų laikraščio puslapių turinys. Tačiau pokalbiai su žmonėmis kaip vynas – jie bręsta, nesensta. Todėl, kad prakalbinčiau žmogų, važiuoju bet kur ir bet kokiu oru.“