Po šv. Velykų Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje susitikę su klebonu kunigu Artūru Vaškevičiumi, susėdome pokalbiui po jo paties rankomis darytu kryžiumi su Jėzaus Kristaus kančia. Šalia simboliškai numestos vinys ir plaktukas. Vaizdas virpina širdį ir verčia susimąstyti. Tačiau kalbėjomės ne apie kančią, o apie prisikėlimą.

Pasak kunigo A. Vaškevičiaus, šv. Velykos ir Atvelykis susietos su džiaugsminga žinia, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų. Šventame Rašte apie tai sakoma: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, nors ir numirtų, būtų gyvas.“ Bažnyčia skelbia šią žinią visiems žmonėms – tikintiems ir tiems, kurie nutolę nuo bažnyčios ar nuo tikėjimo.

„Ši tiesa paremta žmogaus asmeniniu apsisprendimu tikėti. Kartais tą tikėjimą riboja įvairios neobjektyvios informacijos. Daugelis žmonių svarsto, kuo ši žinia yra mums aktuali. Gamta atbunda iš tamsos. Mes tarsi atbundame iš miego, – kalbėjo klebonas. – Bet kokio socialinio sluoksnio žmogus, ligonis, kalinys ar benamis, tikėdamas šia žinia, turės viltį gyventi. Prisikėlimas sustiprina žmogaus tikėjimą. Tada jo gyvenime lieka mažiau depresijos, liūdesio, abejingumo. Jis jaučiasi priimtas bendruomenėje.“

Kunigo A. Vaškevičiaus teigimu, kad žmonės nenusiviltų tikėjimu, kiekvienam būtina bendruomeninė apeiga – lankyti šv. Mišias, o parapijos dvasininko užduotis ir tikslas – liudyti prisikėlimą, jog išėję iš bažnyčios žmonės prisikeltų vidiniam dvasiniam atgimimui, kuriame nebūtų purvo.

„Kaip iš jo išbristi, šiandien nė viena institucija nepateikia. Tai galima padaryti bažnyčioje per išpažintį, – sako klebonas. – Aišku, kiekvienas gali suklupti, kiekvienas gali suklysti, tačiau jei yra noras pasitaisyti, tai žmogus ir prisikels. O padėti prisikelti gali, atrodo, visai nereikšmingi dalykai: ir kunigo žodis, ir mamos patarimas, ir malda. Norint gyventi tobuliau, reikia gyventi pagal krikščioniškus principus.“

Tad kunigas A. Vaškevičius kvietė kiekvieną, net ir rečiau besilankantį bažnyčioje, tikėti Dievo meile, kuri yra kiekvieno širdyje, nenusivilti tikėjimu ir nepalinkti į kito kritiką ir į savęs kaltinimą. Kiekvienas esame vienodai Dievo mylimas. Ir kalinys, ir ligonis, ir benamis, ir vienuolis, ir be santuokos, ir su santuoka, ir turtingas, ir beturtis.