baneris leidinys

grupas
Nuotr. Anglijoje slaugytoja dirbanti Aldona Grupas pristatė savo knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“, kurios pavadiniams pasiskolintas iš vienos nuo skausmo pavargusios pacientės žodžių.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Pirmadienį Šakių viešojoje bibliotekoje slaugytoja Anglijoje jau 13-tus metus dirbanti Aldona Grupas pristatė savo knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“, kurioje pasakoja apie darbo paieškas Anglijoje, profesinę veiklą bei kasdienybę.

A. Grupas pasakojimą pradėjo nuo to, kaip būdama 40-ies ji Lietuvoje neteko darbo ir jau planavo vykti į Vokietiją, atitiko keliamus reikalavimus, tačiau buvo sustota ties jos amžiumi ir pareikšta, kad tinka asmenys iki 35-erių. Dabar jai 58-eri ir sako nesuprantanti, kaip galima riboti amžių, nes ji jaučiasi puikiai, ne tik nori, bet ir gali dirbti. Jau 13 metų dirba slaugytoja Anglijoje ir tuo didžiuojasi, nes šie specialistai ten ypač vertinami.

„Tikriausiai tai mano pašaukimas“, – sako jau antros knygos autorė.

Negausiai bibliotekos salėje susirinkusius ji ragino kalbėtis ne apie ligas ir mirtį, bet apie gyvenimą, tiesa, kurio dalis yra ir mirtis. Net ir knygos pavadinimas, kaip pripažino A. Grupas, paimtas iš vienos pacientės, pavargusios nuo skausmo, pasakytų žodžių. Slaugytoja sako, kad mirčiai reikia gražaus apkabinimo, o ko reikia žmogui?

„Bendravimas – vaistas numeris vienas“, – sako ji.

Žinoma, neatsiejami dalykai yra pagarba žmogui, o slaugytojui – kantrybė. A. Grupas pripažįsta, kad kartais ji apsiverkia kartu su pacientais, kai šie guodžiasi, kad dėl užklupusios ligos nesupranta, kodėl jie neatsimena, kas jie yra, kodėl nesupranta, kur eina, ką daro, ar nepažįsta artimųjų.

„Pradėjusi dirbti susirgau depresija, nes tikrai būna sunkūs ligoniai, nelengva ir psichologiškai, kai jie tik žiūri į lubas...“ – atvirauja slaugytoja.

Nors anksčiau moteris dirbo pilnu etatu, dabar dirba per agentūrą, kai tiesiog yra iškviečiama vaduoti atostogaujančių ar sergančių kolegų. Ji neslepia, kad užtenka padirbėti savaitgalį ir faktiškai uždirba minimalią algą (už valandą šiuo metu jai moka 18 svarų, savaitgaliais – 22 svarus). Jau pripratusi prie tenykščio gyvenimo ji neslepia, kad į Lietuvą grįžti neketina, nes jai ypač patinka Anglijoje vyraujantis požiūris į žmogų.

„Ten ypač išvystyta socialinė rūpyba. Niekada nebūsi paliktas, tikrai tavimi pasirūpins, nors gal ir ilgais spręs, kas tau geriausia“, – sako viešnia, kuri vis dar parvyksta į Lietuvą, nes čia jos mama, artimųjų kapai, o jos vyras čia jau retas svečias.
Pasakodama apie savo darbo subtilybes ji sako, kad slaugos namuose, kur ji dirba, pirmiausiai stengiamasi sukurti namų aplinką, leidžiama atsivežti savo daiktų, net mėgstamų baldų ar augintinį. Tiesa, kaip ten būtų gerai, tačiau beveik visi be išimties ligoniai vis vien prašosi į tikruosius namus, nors dažnas supranta, kad būnant specialistų apsuptyje jam geriau.

Iš salės nuaidėjus klausimui, ar sunkūs ligoniai yra rišami prie lovų, A. Grupas sako: „Juokaujat? Mane į teismą paduotų.“

Ji pripažįsta, kad buvę atvejų, kai pacientas tikrai išgąsdina, skaudžiai stveria, kad net lieka mėlynės, ar net parverčia į lovą, o paskui pasako, kad tiesiog pajuokavo. Tokia darbo kasdienybė. Užtat su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis ji nusprendė nedirbti – buvo per sunku emociškai.

Lygiai taip pat Anglijoje nesuprantami kyšiai. Ji prisimena istoriją, kai vienas anglas jai su drauge išrašė čekį dovanų kaip padėką, o ši ilgai atsikalbinėjo negalinti jo priimti. Visgi priėmė ir tai, kaip sako A. Grupas, buvo vienintelė tokia padėka (100 svarų čekis). Visgi artimieji mėgsta slaugytojams padėkoti už jų rūpestį dovanodami saldainius.

„Jų tikrai atsivalgome iki soties“, – juokauja moteris.

Ne vieną pacientą išlydėjusi Anapilin slaugytoja pasakoja, kad artimieji faktiškai visuomet teiraujasi, o kaipgi išėjo pacientas iš šio pasaulio – ar ramiai, gražiai, be skausmo – tai ypač svarbu, nes dažnai būna prašoma iki paskutinės minutės nesitraukti, būti šalia, guosti ar glostyti.

Užtat patys pacientai mirties akivaizdoje dažnai, ypač sergantys demencija, šaukiasi mamos... Būtent jos iš kito pasaulio kviečiasi ateiti pas save, šaukiasi šioje žemėje dar likusius sūnus ir dukras.

„Todėl mylėkite savo mamas ir turėkite kantrybės“, – linkėjo A. Grupas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos