baneris leidinys

stasiulyte aleksa
M. Aleksos nuotrauka iš LMTA archyvo.: Vienu iš rečiausių moterų balsų – mecosopranu dainuojanti šakietė Aurelija Stasiulytė esant progai savo pasirodymais džiugina ir kraštiečius.  
Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Šį šeštadienį Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyksiančiame muzikiniame festivalyje „Beatričės vasaros“ susitiksime su talentingais kraštiečiais Aurelija Stasiulyte ir Raimondu Baranausku. Pirmuosius muzikinius bandymus pradėję mokyklos scenoje, muzikiniame susitikime „Sugrįžimai“ jie pasirodys kaip subrendę ir žinomi dainininkai. Kadangi Raimondą savo skaitytojams esame pristatę anksčiau, apie kelią į didžiąją sceną ir ateities planus pakalbinome Aureliją.

Šakietė prasitarė, kad dainuoti mėgo nuo pat vaikystės. Pirmieji jos muzikiniai talentai atsiskleidė dar vaikų darželyje. Auklėtoja, pastebėjusi mažylės gabumus, jau tuomet prognozavo sėkmingą Aurelijos kelią į didžiąją sceną. Ir ji nesuklydo. Kiek pasimokiusi dainavimo Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje pas muzikos mokytoją Ingirą Jakienę ir Šakių rajono meno mokyklos merginų chore „Aušrinės“, kuriam tuomet vadovavo Petras Sutkus, o vėliau Ramunė Valaitienė, prieš devynerius metus Aurelija žengė pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą – išvyko profesionalaus dainavimo mokytis į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, o vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą Vytauto Didžiojo universitete.

Tiesa, po trejų metų ji persikėlė į Vilnių, nes ją visada traukė šis miestas kaip Lietuvos kultūros sostinė.

„Kadangi dainavau nuo aštuonerių metų, tai klausimo, ar teisingai elgiuosi, nekilo“, – prisiminė šakietė, ką tik baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės magistrą.

Aurelija prisipažino, kad iš visų vertybių labiausiai ją žavi žmogaus nuoširdumas, natūralumas, bendravimo kultūra. Jos manymu, nieko nėra svarbiau už žmonių tarpusavio ryšį ir gebėjimą nuoširdžiai bendrauti. Šakietės gyvenimo kredo: „Muzika pasako daugiau nei žodžiai.“

„Muzika yra jautresnė, intymesnė ir labiau jaudina nei kalbėjimas. Su klausytoju užsimezga ypatingas ryšys. Jis kitoks nei bendraujant“, – teigė Aurelija, dalyvaujanti įvairiuose muzikiniuose projektuose ir festivaliuose.

Ji prisipažino, kad lipant į sceną jaudulys visada yra ir jis sumažėja tik įgijus daugiau patirties.

„Kuo daugiau koncertų, tuo drąsiau. Į pasirodymus pradedi žiūrėti kaip į kasdienybę ir nepriimi jų kaip kokio iššūkio, – atviravo magistrantė. – Aišku, jaudulys visada yra. Jis ir turi būti, tik minimalus, nes jei pradedi jaudintis, krinta atlikimo kokybė.“
Šakietė džiaugiasi, kad jai nusišypsojo sėkmė dalyvauti garsios Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisierės bei prodiuserės Dalios Ibelhauptaitės projektuose. Ji dalyvavo atrankoje į vieną iš solinių vietų Džiuzepės Verdžio „Trubadūre“, pateko į šį projektą, be to, dalyvavo ir dar dviejuose – Šarlio Guno „Fauste“ ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Visos jos tokios“.

Aurelija labai šiltai atsiliepė apie D. Ibelhauptaitę, kuri, pasak jos, yra labai emocionali, labai bendraujanti, tikra savo srities profesionalė, statanti aukščiausio lygio pasirodymus su žymiausiais viso pasaulio atlikėjais.

„Kai jie dainuoja, bėgioja šiurpuliukai po visą kūną. Didžiausias malonumas stovėti šalia didžiųjų grandų, savo profesijos asų, kurie yra visiškai paprasti, su jais labai lengva bendrauti, nes visada jauti didžiulį jų palaikymą“, – atviravo šakietė.
Aurelija pasidžiaugė, kad visai neseniai turėjo galimybę visą savaitę dalyvauti Austrijoje vykusiuose fantastiškuose meistriškumo kursuose, kur susipažino su garsiu dirigentu, Zalcburgo Muzikos ir teatro universiteto „Mozarteum“ profesoriumi dr. Josef  Wallnig.

„Daug gerų emocijų sukėlė dalyvavimas Džiuzepės Verdžio operoje „Falstafas“. Tai buvo bendras Lietuvos ir muzikos akademijos Dainavimo katedros magistrantų, choro ir simfoninio orkestro baigiamasis darbas – reginys, kokio dar nebuvo“, – prisiminė šakietė.

Pasidomėjus apie ateities planus, ji buvo atvira – šiais metais įstojo į Kardifo universitetą Velse, tačiau dėl nežmoniškai brangaus mokslo ketina jo atsisakyti ir ten metams išvykti privačiai stažuotei.

„Mano tikslas – po metų gauti vietą Anglijos nacionalinės operos studijoje Londone“, – prasitarė mecosopranu, vienu iš rečiausių moterų balsų, dainuojanti šakietė. – Tačiau neplanuoju visam laikui emigruoti į užsienį, nes savo ateitį sieju su Lietuva.“Šį šeštadienį Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyksiančiame muzikiniame festivalyje „Beatričės vasaros“ susitiksime su talentingais kraštiečiais Aurelija Stasiulyte ir Raimondu Baranausku. Pirmuosius muzikinius bandymus pradėję mokyklos scenoje, muzikiniame susitikime „Sugrįžimai“ jie pasirodys kaip subrendę ir žinomi dainininkai. Kadangi Raimondą savo skaitytojams esame pristatę anksčiau, apie kelią į didžiąją sceną ir ateities planus pakalbinome Aureliją.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos