Praėjusį penktadienį Zanavykų muziejus pakvietė į teatralizuotą ekskursiją „Nepriklausomybės metų ženklai senuosiuose Šakiuose“, kurios tikslas – aplankyti Šakių mieste esančius Nepriklausomybės metų objektus ir prisiminti jau išnykusius. Nemažas būrys šakiečių ryžosi į savo miestą pažvelgti ne tik pasikartodami istorinius faktus, bet ir išgyvendami įspūdžius teatralizuotoje ekskursijoje.

Pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, šių metų Lietuvos muziejų kelio renginių ciklo, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui, tema „Nepriklausomybės metų ženklai“ skatina apmąstyti ir šiuolaikiškai išreikšti svarbiausius tarpukario Lietuvos laimėjimus, tad ir muziejininkai pasistengė tuos laiko ženklus pristatyti netradiciškai. Šį kartą ekskursijos vadovais dirbo ne gidai, o žmonės, vienaip ar kitaip susiję su pasirinktais objektais ir dabar ten įsikūrusiomis įstaigomis.

Į teatralizuotą ekskursiją atvykęs Suvalkijos regiono muziejų kelio koordinatorius Tomas Kukauskas nekantravo pamatyti, kokių Nepriklausomybės laiko ženklų yra likę Šakiuose, išgirsti dar negirdėtų istorijų.

Teatralizuota ekskursija prasidėjo nuo greta Šakių savivaldybės administracijos iškilusio paminklinio akmens, ant kurio įamžintos trijų iš Šakių krašto kilusių signatarų – Justino Staugaičio, Saliamono Banaičio ir Jono Vailokaičio parašų faksimilės. Simboliška, kad kompozicijos autorius – kraštietis skulptorius Mindaugas Šnipas, giminystės ryšiais susijęs su signataro J. Vailokaičio šeima. Čia šakiečius pasitiko rajono savivaldybės mero patarėja Violeta Simonavičienė ir mero pavaduotojas Bernardinas Petras Vainius. Palinkėję prasmingo kelio, jie išdalijo ekskursantams po buteliuką šaltinio vandens, kad būtų lengviau ištverti karštą dieną lankant istorinius miesto objektus. Šakių rajono savivaldybės sveikatos biuras pasiūlė pramogą – užsidėti žingsniamačius ir čia pat pradėti skaičiuoti nueitus žingsnius. Sveikatos biuro atstovai pažadėjo, kad daugiausiai nužingsniavęs ekskursantas bus apdovanotas specialiu prizu.

Taigi kelionė pėsčiomis po Šakius prasidėjo ir šįkart kelias vedė prie Lietuvos Nepriklausomybės metais iškilusių Šakių ligoninės pastatų, kur šiuo metu įsikūrusi Šakių ligoninės administracija ir Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras. Prie senojo ligoninės pastato ekskursijos dalyvius pasitikusi Šakių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Daina Bagdonienė trumpai supažindino su jo istorija, aprodė patalpas. Pasirodo, tai ne pirmoji miesto ligoninė. Pirmąją ligoninę 1916 m. rudenį paprastame gyvenamajame name įkūrė mūsų kraštą okupavę vokiečiai – prieš dvejus metus buvo atšvęstas jos šimto metų įkurtuvių jubiliejus. D. Bagdonienė atkreipė dėmesį, kad šiandieniniame Šakių ligoninės logotipe galima rasti pirmosios ligoninės detalę – ant naujojo pastato uždėti ypač gražūs jos langai.

Kadangi 20 lovų ligoninė buvo per maža (tuo metu Šakių apskrityje gyveno 67 tūkst. 500 žmonių), per metus čia gimdydavo apie 200 moterų, buvo padaromos 65 opercijos, gydoma apie 300 ligonių, nuspręsta pastatyti didesnę 50 lovų ligoninę, kuri buvo atidaryta 1937-aisiais. Pastato statybos kainavo 302 tūkst. litų. Iš pradžių čia dirbo du gydytojai, dvi akušerės ir trys medicinos seserys, vėliau, didėjant poreikiui, ligoninė išsiplėtė iki 80 lovų, o ligonius gydė 43 darbuotojai.

1944 m., besitraukiant vokiečiams, buvo sugriauta apie 90 proc. miesto pastatų. Nukentėjo ir ligoninė. Sveika išliko tik skalbykla ir virtuvė, kur šiandien įsikūręs Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras. Jo vadovas Viktoras Lebedžinskas pasakojo, kad pastatas buvo toks tvirtas, jog sprogimas jo nesugriovė, tik paslinko apie 60–80 cm į šoną nuo pamatų. Pristatęs biuro veiklą, V. Lebedžinskas pasiūlė pasivaržyti pamatuojant rankos stiprumą dinamometru, taip pat užsidėti specialius, įvairiomis kryptimis subraižytus akinius ir išbandyti, kaip jaučiasi ir ką mato žmogus esant vidutiniam girtumui.

Kitas sustojimas – skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“, skirta didžiausiam tautos turtui – kalbai ir žmogaus pažinimo keliui įprasminti. Nors daugelis šakiečių šią skulptūrą vadina „Lietuvaite“ ar tiesiog „Zanavyke“, bet kompozicijos „Simboliai laike“ autorius Kęstutis Dovydaitis kategoriškas – mergaitė visos kalbai skirtos kompozicijos dalis. Kompozicija prasideda žaidimu „Klasės“, o eidama mergaitė palieka pėdas, kuriose įamžinta lietuvių kalbos abėcėlė.

Čia Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytojos Birutė Bendoraitienė ir Danutė Aniulienė pakvietė mintimis nusikelti į XX a. pradžią, kai zanavykai lydėjo savo vaikus mokytis į Varšuvą, Peterburgą, Maskvą, kai jie išsilavinę grįžo ir rūpinosi savo krašto švietimu, įsteigė Šakiuose pirmąją lietuvišką gimnaziją. Jos surengė ne tik įspūdingą teatrališką pasirodymą, bet ir tikrų tikriausią egzaminą. Oi, nelengvos užduotėlės laukė renginio dalyvių, tačiau už kiekvieną teisingą atsakymą buvo galima gauti po dovanėlę. Tad pasistengti vertėjo.

Ekskursijai įpusėjus, jos dalyvių jau laukė Šakių rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Tiesa, senoji valstybinė biblioteka, įsteigta 1937 m., veikė ne čia, o šalia Striūpų tilto, dabartinio sporto aikštyno vietoje, kur prieškaryje stovėjo dviaukštis medinis pastatas. Tačiau išradingai bibliotekos vadovei Kristinai Lebedžinskienei ir jos darbuotojoms tai nesutrukdė surengti bibliotekos atidarymo iškilmių, nukeliant visus susirinkusiuosius į praeitį ir prisimenant šį istorinį momentą.  

Kitas objektas – dabartinė mūrinė Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su išskirtiniu pagrindiniu altoriumi, kuris yra vienetinis ir antro tokio Lietuvoje nėra, buvo pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Deja, jos statybos užsitęsė, nes sutrukdė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Traukiantis frontui visa bažnyčia buvo užminuota, tačiau dėl laimingo atsitiktinumo dalis sprogmenų buvo atjungta, tad sugriuvo tik bokštas, kuris buvo tris kartus aukštesnis už dabartinį, ir stogas. Tad bažnyčios bokšte, klaidingai laikytame pačia saugiausia vieta, paslėpti archyvai neišliko. Bažnyčios muziejų, kurio įkūrėja ir puoselėtoja buvo jau Anapilin išėjusi Bronelė Sakalauskienė, prižiūrinčios Jolitos Prasauskaitės teigimu, nors parapija įkurta 1801 m., šiandien seniausi jos dokumentai randami tik nuo 1940-ųjų.

Teatralizuota ekskursija baigėsi Šakių miesto skvere. Ši vieta yra simbolinis miesto centras ir senamiestis. Seniau aikštė buvusi didesnė, grįsta akmenimis, joje savaitgaliais vyko turgūs. Viduryje stovėjo medinė katalikų bažnyčia su varpine, ją juosė žydų krautuvėlės, amatininkų dirbtuvėlės ir gyventojų namai. Dabartinių Kęstučio ir Birutės gatvių sankirtoje, turgaus aikštės kampe, stovėjo „pliumpas“ – visuomeninis šulinys-hidrantas. Iš jo vandenį nešėsi beveik visi miestiečiai. Prieškaryje čia buvo įprasta sekmadienių pavakariais išeiti pasivaikščioti, „pasižmonėti“ kartu su visa šeima.

Skvere karščio išvargintų šakiečių laukė gidė Rasa Dumskienė, Gelgaudiškio dvaro artistai bei muzikantai su ponu Sauliumi Urbanavičium priešakyje, taip pat Šakių cirko mokyklos „Šypsena“ vadovė Itana Januševičienė su dukra ir dresuotais pudeliais. Po įspūdingo pasirodymo įteiktas prizas daugiausiai (10 tūkst. 811) žingsnių nužingsniavusiai Austėjai, o visi organizatoriai pakviesti į kitokį zanavykų ragaučių – gaivesnį ir spalvingesnį, labiau pritaikytą tokiai karštai dienai, kad ne tik gaspadinės svetingumas, bet ir patiekalai dūšią gaivintų.