Praėjusią savaitę darbinę karjerą baigė rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, pasak kurios, jau atėjo laikas šį postą užleisti kitiems, o pačiai šiek tiek atitrūkti, pabūti vienumoje, „susirinkti“ po dalelę save ir sugrįžti jau kaip kultūrinių darbų dalyvei, o ne vadovei. Kalbėjomės su vedėja apie praeitį, dabartį, kultūrą ir ateities planus.

Akimirksniu peržvelgusi savo gyvenimą, A.Kasparevičienė prasitarė, jog kultūrai paskyrė visą savo laiką – iš pradžių dirbo bibliotekoje, po to 10 metų Klevinių (Liepalotų) aštuonmetėje mokykloje.

„Žodžiu, galima sakyti, kad nieko kito ir nebuvo mano gyvenime – tik kultūra ir švietimas, nes kai tiesiogiai nedirbau kultūroje, tai buvau su ja susijusi dalyvaudama meno kolektyvuose, akordeonu grojau šokiuose, kūriau estetinį bibliotekos ir mokyklos įvaizdį, žinojau, ką reiškia sienas pačiai išsidažyti ir visą buitį susitvarkyti ūkiškai“, – neslėpė ilgametė kultūros darbuotoja.

Ji prisiminė, jog, atsiradus laisvai Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjo vietai, kai žuvo Janina Martišienė, daugiau kaip pusę metų niekas nenorėjo užimti šių pareigų.  

„Ji buvo poetė, asmenybė. Mačiau, kaip ji dirba, ir pati ilgai nesiryžau užimti jos vietos, nes supratau, kad norint čia dirbti, reikia atiduoti visą save. Todėl praėjo šiek tiek laiko, kol ryžausi tapti skyriaus vedėja. Matyt, kai dabar pagalvoju, šis kryželis gal ir buvo mano, – atviravo A. Kasparevičienė. – Kai niekas nepanoro šiame skyriuje dirbti, man nuoširdžiai pagailo, kad niekam nereikia kultūros, o Dainų šventė čia pat, ant nosies. Taip ir persigalvojau. Aišku, per ketvirtį amžiaus įvyko daug permainų, keitėsi ir pats vadovavimas, ir struktūra. Iš architektų mūsų skyrius perėmė paveldo funkciją, nes man atrodė, kad tai yra labai svarbi kultūros dalis. Taip pas mus atsirado paveldosaugininkas ir šie reikalai pradėjo judėti.“

„Kaip norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog kultūra nėra vien tik renginiai ir laisvalaikio praleidimas. Kiek čia veiklos, dažnai nematomos... Ką žmonės ras po mūsų? Tai ne vien pastatai, dvarai, daiktai, bet ir nematerialūs dalykai: kalba, žmonių kūryba, istorinė ir kultūrinė atmintis“, – mintimis dalijosi vedėja.

Ketvirtį amžiaus kuravusi rajono kultūrą, moteris prisiminė darbuotojus, kurie  anksčiau vadovavo atskiroms meno sritims: chorų veiklą organizavo dirigentas Algimantas Mišeikis iš Kauno valstybinio choro, už choreografiją buvo atsakingas Kazys Motuza. Taip pat pagyrė šiandieninį kolektyvą, kuris jau susigyvenęs tarpusavyje kaip vienas kumštis. Jos įsitikinimu, geriau darbuotojui pasakyti daugiau gerų žodžių, negu išpeikti, sugniuždyti – kartais avansu pasakytas pagyrimas gali būti naudingesnis negu tiesioginė kritika.

Ji prisiminė Šakių 400 metų jubiliejų ir kitus didžiuosius renginius, kurie paprastam žmogui buvo tik įspūdingi reginiai, o visai kultūrininkų komandai – iššūkiai: kiek reikėjo perrinkti istorinės medžiagos, į miestą pažvelgti per žmones, per įvykius. Tad dažnai svarbesnis ne renginys, o pats pasiruošimo procesas.

„Labai vertinu zanavykų bendrijų veiklą.Mes susigyvenome kaip broliai ir seserys. Ten buvo mūsų intelektinis potencialas. Nepažinojau kito su tokiu užsidegimu dirbančio žmogaus kaip buvęs Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, kuriam, mano manymu, niekas nerūpėjo, tik šis kraštas. Beatričės Grincevičiūtės muziejuje buvo mūsų kultūrinių idėjų štabas. Kiek ten būta pokalbių, muzikavimų, diskusijų.

„Mūsų krašto žymių žmonių enciklopedija „Novužės krašto vaikai“, kurią rengė Bernardas ir Vincas Aleknavičiai, „Zanavykų šnektos žodynas“, prie kurio darbavosi ir leidyba rūpinosi kraštiečiai Arvydas Vidžiūnas, Vilija Sakalauskienė, Rima Bakšienė, Giedrė Čepaitienė, Antano Adrijono darbai ir ypač monografija „Gelgaudiškis“ – tai svarbiausi išliekamąją vertę turintys leidiniai“, – dalijosi prisiminimais A. Kasparevičienė.

„Kalbant apie paveldosaugą, labai svarbus mūsų dvarų prikėlimas antram gyvenimui. Žinoma, šiandien jie kelia daug rūpesčių, tačiau ką žmonės mums būtų pasakę, jei nebūtume jų atstatę?“ – klausė savo darbinę karjerą baigusi vedėja, vadovavusi kultūrai ne sėdėdama kabinete, o dalyvaudama pačiame procese.

Jos manymu, buvęs Europos Sąjungos finansavimas kultūrai tikrai fantastiškas: atgimė ne tik Zyplių, Gelgaudiškio ir Kidulių dvarai, bet ir restauruota Sintautų Prano Vaičaičio mokyklėlė, J. Jablonskio tėviškė, Gelgaudiškio, Kudirkos Naumiesčio, Sintautų kultūros centrai.

Prakalbusi apie ateities planus, A. Kasparevičienė sako, kad šiandien norėtų pailsėti ir skirti laiko sau – atitrūkti nuo visko, paminti dviratį, pabūti vienumoje, kad galėtų po dalelę „susirinkti“ save.

„Mėgaujuosi gyvenimu. Dabartimi. Nežinau, ar viską padariau taip, kaip ir norėjau. Nedėlioju savo planų ir norų į lentynėles... Tikiuosi pakeliauti, pabūti gamtoje, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo, o po to, kas žino, gal patrauks ir visuomeninė veikla“, – kalbėjo susimąsčiusi moteris, kurios darbe buvo daug tokių unikalių dalykų, kurie jos tiesiog nepaleis, – tai ir „Beatričės vasaros“, ir su kalba susiję renginiai.

Atėjo laikas pokyčiams. Tai yra natūralu.